Lietuvės tremtinės šeimoje Krasnojarsko krašte gimęs Vytautas N. yra žmogus ne tik be paso, bet ir be pilietybės. Nors vyras nuo septynerių gyvena Lietuvoje, jis turi tik leidimą nuolat gyventi šalyje. Migracijos skyriaus specialistų teigimu, tokių žmonių vien Klaipėdos rajone yra beveik pusė šimto.

Gimtinė – Krasnojarsko kraštas

Dabar jau 63 metų sulaukusio Vytauto mama Petronėlė K. iš Klaipėdos rajone esančio Venskų kaimo į Krasnojarsko kraštą, Ačinsko rajoną, buvo ištremta 1949-ųjų kovo 27 d.

Tada Petronėlei buvo vos 18 m. Tremtyje mergina susipažino su jaunu rusų tautybės sibiriečiu. Šeimoje gimė du sūnūs – 1951 m. Vytautas ir po dvejų metų Algirdas.

Po sunkių išmėginimų 1958-ųjų kovą, kai jau buvo leista grįžti į Lietuvą, čia parvažiavo tik Petronėlė su sūnumis, jos gyvenimo draugas nusprendė likti Sibire.

Tada Vytautui N. buvo septyneri. Netrukus mama ištekėjo. Jos naujasis vyras nusprendė vaikus įsisūnyti ir tremtyje gimusiems berniukams buvo suteikta įtėvio pavardė.

Šeima įsikūrė Priekulėje. Vytautas N. baigė 8 klases, įgijo staliaus specialybę. Kaip ir visiems sulaukusiems pilnametystės, Vytautui N. įteiktas sovietinis pasas. Sunkumai dėl asmens dokumento tremtinės vaikui prasidėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Dokumentai mįslingai dingo?

Vytautas N. pasakojo, kad sovietinį pasą keitimui į lietuvišką nuvežė į policijos komisariatą Gargžduose ir pamiršo apie jį.

Po pusės metų prisiminęs vyras ėmė domėtis, kur jo asmens dokumentas. Paaiškėjo, kad jo popieriai kažkaip mįslingai dingo, kai esą pareigūnai kraustėsi į naujas tarnybines patalpas.

"Jie pradėjo tempti gumą. Paskui nusprendė išduoti kortelę – leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kurioje yra tik vardas ir pavardė. Tai, vadinasi, aš – nei lietuvis, nei rusas, žmogus be pilietybės, kaip iš mėnulio nukritęs", – piktinosi Vytautas N.

Keisčiausia, jog policijoje dingo ir visi ankstesni dokumentai, kokiu pagrindu jam buvo išduotas sovietinis pasas.

Čia jau galima kelti daugybę versijų. Galbūt Vytauto N. asmens tapatybe naudojasi kitas žmogus, juolab apkvailinti šį vyrą nebuvo labai sunku, jis nevengė taurelės, buvo nusigyvenęs, tačiau darbštus, nuolat talkindavo kitiems, artimųjų, kurie juo rūpintųsi, lyg ir neliko.

Uždarbiavo Urale

Tremtyje gimęs Vytautas N. vis dėlto panoro gauti Lietuvos pasą ir tapti visaverčiu šalies piliečiu, nes leidimas nuolat gyventi Lietuvoje jam nesuteikia teisės net gauti banko kortelės, sudaro sunkumų tvarkant pensijos gavimo reikalus, jau nekalbant apie balsavimo teisę.

Pagrindinis trukdis gauti lietuvišką pasą lig šiol buvo Vytauto N. gimimo vieta – Rusija, be to, 1981 metais jis pusmetį uždarbiavo Urale, Reževsko miškų ūkyje, tai yra toje pačioje Rusijoje.

Kitaip tariant, buvo išvykęs iš Lietuvos, ir, nepaisant to, kad jis vėl čia sugrįžo po 6 mėnesių, vyrui atgauti pilietybę yra labai nelengva.

Nors įrodymai akivaizdūs – Vytauto N. vardu išrašytas sovietinis karinis bilietas, kuriame yra įrašas, jog jis išduotas Klaipėdos miesto kariniame komisariate, taip pat nesunku patikrinti ir bent kelias iš 17 jo buvusių darboviečių, kuriose Vytautas dirbo sovietmečiu.

Neabejotina, kad nors vienos jų archyviniuose dokumentuose tikrai galima rasti tarybinio paso kopiją ar bent išrašytus paso asmens duomenis. Kodėl to niekas lig šiol nepadarė, neaišku.

Po 25 metų nepriklausomybės šalyje susiklostė paradoksali situacija – tremtinys liko be Lietuvos pilietybės.