Aukšta, šviesiaplaukė, geltona vasariška suknele. Norvegijoje vokiečio bei latvės šeimoje gimusi ir Vokietijoje gyvenanti menininkė Verena Issel labai dera prie savo pasirinktos temos, – Kuršių nerijos pusiasalio atsiradimo mitologinės versijos, dalyvaujant legendinei būtybei Neringai, – kurią plėtojo Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) rezidencijoje.

Netikėtų, tiksliau, suvokimo klišių nuzulinta akimi neiškart matomų dermių paieška yra būdinga ir Verenos kūrybos procesui bei jo rezultatams. KKKC liepą ir rugpjūtį, per didžiausius šios vasaros karščius, rezidavusi menininkė kuria erdvines instaliacijas. Jas Verena mėgsta vadina šeimomis, taigi sudėtiniai objektai turi komunikuoti tarpusavyje – vėlgi žiūrovų nuostabai, mat kai kurių iš jų nebūtum įtaręs turint tokius įtaigius balsus. Įvertinti šį skambesį galima KKKC Parodų rūmų fachverko salėje, kur dabar veikia V.Issel paroda „Neringa“.

Kambarys – kaip meno kūrinys

– Nors parodos atidarymo metu neskubėjote detalizuoti kūrybinio sumanymo, vis dėlto būtų įdomu apie jį sužinoti.

– Prieš vykdama čia skaičiau apie Klaipėdos ir Lietuvos istoriją bei geografiją. Kuršių nerija, esanti visai šalia ir daranti neišdildomą įspūdį svečiams, taip pat mane sudomino, ypač – faktas, kad tai pusiasalis. Atvykusi net pradėjau tapyti kopas, nors įprastai šito nedarau.
Tokie šįkart tie smulkūs gabalėliai, kuriuos gali sujungti, kaip padarė milžinė Neringa. Juos įvairiais pavidalais įkurdinau savotiškame filmavimo kambaryje, o greta esančiame didžiajame palikau smulkias detales. Mintyse iš jų gali sudėlioti paveikslą arba veikti kitokiu norimu būdu: gali prieiti arčiau arba nueiti atokiau, prisėsti arba atsigulti... Tai irgi keičia suvokimą. Tačiau nemėgstu nurodinėti žmonėms, ką jie turi daryti. Mes ir taip nuolat vadovaujamės bendravimo klišėmis ir šablonais.

– Toks išraiškos būdas turėtų būtų parankus renkantis temas.

– Taip, kiekviena instaliacija turi savąją. Šiuo atveju tai yra rezidencijos vieta. O dažniausiai kuriu įkvėpta literatūros. Mielai skaitau knygas etnologijos, istorijos temomis.

– Kalbant apie skaitymą – ieškodama informacijos apie jus internete, perskaičiau, jog buvote sukūrusi sėkmingą komercinį projektą, fotokalendorių „Art Boy 2010“, kuriam apsinuoginę pozavo jūsų kolegos menų studentai, išimtinai vyrai. Ar šį projektą kartojote?

– Ne, jis buvo vienkartinis. Mane siutina, kad moterims suteikiama mažiau teisių nei vyrams, ypač – meno pasaulyje. Patikrinau situaciją Lietuvoje – 90 proc. individualių parodų yra vyriškos lyties kūrėjų, jungtinėse dalyvaujančių vyrų procentas taip pat didesnis nei moterų. Tas pats mano šalyje. O juk moterų, studijuojančių meną, yra daugiau! Tai mane pykdo. Tad ir kalendoriaus atveju norėjau apversti situaciją, pakeisti matymą, suvokimą – juk įprastai vyrai nėra tokių projektų objektas.

O šis kambarys savaime gali būti meno kūrinys. Arba tiesiog paskiri gabalėliai, kurie jame yra, nelygu žiūrovų žvilgsnis. Taip pat ir su kalendoriumi – jo daromas įspūdis priklauso nuo stebėtojo: galbūt fotografijos apvers tavo pasaulėžiūrą, o gal paskatins masturbuotis.

– Lyčių tematikos nevengiate ir savo kūrybinėje veikloje?

– O taip. Redaguoju feministinį žurnalą, rengiu moterų menininkių parodas. Deja, ši tema tebėra svarbi.

– Ar šioje veikloje dalyvauja vyrai?

– Taip – nes ir jų teisės taip pat nelygiavertės, bent jau mūsų šalyje. Pavyzdžiui, porai skiriantis, vaikas dažniausiai paliekamas su mama, tai irgi nėra teisinga – juk prie jo atėjimo į šį pasaulį abu prisidėjo... Taigi esu ir už vyrų teises.

Tai, ko neįmanoma nusipirkti

– Kalendorius buvo atsakas ekonomikos krizei?

– Taip, ji stipriai atsiliepė mūsų gyvenimui, ypač – menui. Juk jis yra pirmasis dalykas, kurio žmonės nebeperka pritrūkę pinigų. Tuomet ir mąsčiau, ką čia padarius greito ir sėkmingo. Tačiau apskritai vadovaujuosi antikapitalistine strategija ir nenoriu, kad meno kūriniai būtų rinkos prekė. Armanis, net H&M gali padaryti geriau. Todėl kalendorius buvo mano vienintelis komercinis gaminys. Ir jis buvo iškart išparduotas, – juokiasi.

– Tai jūsų meno kūrinių negalima nusipirkti?

– Jeigu kas jų įsigyja – esu labai laiminga. Labai turtingi žmonės yra įsigiję mano „kambarių“ kaip prabangos prekių. Bet tikrai abejoju, ar kas panorėtų įsigyti kokią mano instaliacijos dalį, kad pasikabintų savo kambaryje, o ir sumanymas nėra toks. Štai kaip čia – mano sumanymas buvo panaudoti instaliacijai visą šį fachverkinį kambarį nelygiomis grindimis, specifinėmis pertvaromis. Manau, kad pats kambarys yra įdomesnis už mano piešinius, tad mieliau dirbu su juo. Tačiau kambario negali įsigyti, jis gali tik patikti arba ne. Ir man patinka, kad jo neįmanoma nusipirkti, nes kitką – įmanoma. Manau, kad menas yra svarbus visuomenėje kaip idėja, kaip raginimas mąstyti kitaip. Jis turi būti nepriklausomas, kitaip jis nebus geras.

– Iš ko gyvenate?

– Dirbau mokytoja mokykloje, dėsčiau ir suaugusiesiems. Kartais parduodu kūrinių, kartais gaunu stipendiją arba dotaciją – tada esu laiminga, nes galiu laisvai kurti. Bet, kaip matome, situacija nėra stabili, kartais iš tiesų tenka sunerimti dėl savo išlikimo. Tačiau man patinka mano gyvenimas, patinka galimybė veikti tai, ką mėgstu. Ir atvykti į Lietuvą buvo labai įdomu!

– Ką manote, ar valstybė turi remti meną?

– Žinoma.  Menas – svarbus visuomenės ugdymo instrumentas. Manau, valstybei reikėtų į jį investuoti, kad vaikai turėtų daug daugiau galimybių įgyti teorinį ir praktinį meninį išsilavinimą; turėtų būti rengiama daugiau parodų, ypač – nekomercinio meno; jis turi būti labiau prieinamas, nes įkvepia ir gali padaryti kasdienį gyvenimą spalvingesnį arba bent jau įvairesnį: daugiau muzikos, daugiau dailės, daugiau teatro.