Pažintis su genijumi iš Lietuvos

– Ką jūs veikiate Lietuvoje?

– Esu labai laiminga, kad atvykau į Lietuvą, į Klaipėdą, kur į dramos teatrą atvežėme spektaklį pagal M.Cvetajevos (1892–1941) kūrybą "Tik sodas". Šį spektaklį 2006 metais režisavo G.Mackevičius (1945–2008), su kuriuo teko laimė dirbti aštuonerius metus. Giedrius buvo unikali asmenybė, jis ne tik teatro aktorius, režisierius, dramaturgas, choreografas, pedagogas, bet ir tapytojas. Jis buvo mano mylimas kolega, be kurio gyvenimas dabar tapo labai tuščias. Jo nebėra, bet aš čia, Klaipėdoje, kur Giedrius pastatė pirmuosius savo spektaklius. Jis labai mylėjo savo tėvynę, nuolatos primindavo, kad yra lietuvis.

– Kodėl pasirinkta būtent M.Cvetajevos kūryba?

– Tai buvo mylimiausia Giedriaus poetė. Jos kūryba sudėtinga net tiems, kuriems rusų kalba yra gimtoji, bet Giedrius ją iššifravo. Ji jam tapo labai artimu žmogumi, ilgainiui jam nebeliko ribų tarp jos asmenybės, kūrybos, gyvenimo ir likimo. Maža to, jis "perkando" vieną sudėtingiausių jos kūrinių "Pabaigos poemą". Kartu keletą mėnesių jį analizavome, kol suvokėme, kas ten parašyta. Kartais klausdavo Giedriaus, ar tikrai lietuvių, o ne rusų kalba yra jo gimtoji. Juk ta poema iki tol atrodė visiškai nesuvokiama. Tekstas labai sudėtingas. Nobelio premijos laureatas poetas Josifas Brodskis kažkada prasitarė, kad ši poema yra užšifruota, parašyta hieroglifais, bet Giedrius ją "išgliaudė" ir pastatė spektaklį. Iš šio spektaklio, beje, niekas niekada neišeidavo jam nepasibaigus.

Užbūrė metafizinis sielvartas

– Kaip jūs pati ir kada atradote šios poetės kūrybą?

– Man buvo gal 15 metų ir namų bibliotekoje (tėtis buvo sukaupęs puikią biblioteką) pasiėmiau M.Cvetajevos eilėraščių rinktinę. Beveik visus tuos eilėraščius išmokau mintinai. Ir jau minėta "Pabaigos poema" tapo pačia mylimiausia, nors nieko nesupratau. Tačiau mane šis kūrinys pakerėjo iš jo sklindančiu begaliniu sielvartu, rimu. Nieko nesuvokiau, bet jutau, kokia tai yra skausmo bedugnė, kurioje tiek kančių nuskendę. Nelabai supratau, kas tai, bet nujaučiau, kad tai labai jausminga poema. Taip ir prasidėjo mano pažintis su M.Cvetajevos kūryba. Aš jos visą palikimą mokėjau mintinai. Ir man teko laimė, kad buvau pirmoji įrašiusi jos eilėraščius į plokštelę.

– Juk šis įrašas atsirado dar 1986 metais, kaip tuometė cenzūra jį praleido?

– Plokštelė buvo įrašyta dar prieš Perestroiką, visi tekstai paimti iš Paryžiuje leisto Marinos Razumovskajos leidinio, kurį į Maskvą atvežė J.Pasternakas. Plokštelę įrašėme ir niekaip nesugalvojome, kaip ją išleisti. Juk tuo metu būtinai reikėjo cenzorius informuoti, iš kur paimti tekstai. Juk negalėjome parašyti, kad jie paimti iš Paryžiuje leisto leidinio. Tada susirinko M.Cvetajevos kūrybos tyrinėtojai ir nusprendė, kad plokštelė turi išvysti dienos šviesą. Ir išvydo. Pamenu, dar 1978 metais, studijų laikais, savo scenos kalbos dėstytoją sustabdžiau vestibiulyje ir paklausiau, ar galėčiau per egzaminą perskaityti M.Cvetajevos laišką J.Pasternakui? Ji sustabarėjo, nutilo. Paskui sako: "Veruša, mes apie tai vėliau pakalbėsime". Ir aš supratau, kad negalima. Vėl negalima. Tie draudimai mus slėgė. O dabar galima, neįsivaizduojate, kokia tai laimė.

– Bet juk be M.Cvetajevos buvo ir daugiau vadinamojo Sidabrinio amžiaus poetų, ar tarp jų turite savo favoritų?

– Žinoma, labai patinka Ana Achmatova, mano mylimi poetai yra Aleksandras Blokas, Andrejus Belyj. Apmaudu, kad jų visų likimas yra tragiškas, nes laikai buvo baisūs. Neįsivaizduoju, kas būtų ištvėręs tokį siaubą, kurį jie išgyveno. Ne šiaip sau A.Blokas savo dienoraštyje įrašė: "Sulapnojo mus Rusija, kaip paršavedė savo paršiuką". Juk jį pražudė tą patį spalį, kaip ir Levą Gumiliovą. Manoma, kad šių dviejų kūrėjų mirtys ir pabaigė Sidabrinį amžių. Visi, kurie neemigravo, labai skurdo ir galiausiai pražuvo.

"Valdžia nieko nemyli"

– Kaip šių dienų Rusijoje vertinama M.Cvetajeva?

– Jūs neįsivaizduojate, kaip ją žmonės myli, jūs net neįsivaizduojate. Ji dar 1930 metais savo draugei čekei rašė: "Mane taip mažai mylėjo, kodėl?" Ir dabar, kai tai perskaitome, taip ir norisi sušukti: "O mes dabar tave taip mylime. Mes žinome kiekvieną tavo žingsnį tame kančių kelyje, kiekvieną kryžiaus stotelę".