1976 metais būrys lietuvių rašytojų, anksčiau matę jūrą tik nuo kranto, netikėtai buvo susodinti į laivus ir išplukdyti į Atlantą. Jų kelionės organizatoriumi buvo žinomas rašytojas marinistas, todėl mes, to meto Klaipėdos žurnalistai, šią ekspediciją vadinome jo vardu – I. Pikturnos desantas.

Nepralenktas rekordininkas

Ignas Pikturna (1924-2005) buvo ir liko vieninteliu Lietuvos rašytoju, kurio visas gyvenimas ir kūryba siejosi su jūra. Nei vienas kitas mūsų rašytojas ar žurnalistas nėra tiek ilgai ne tik plaukiojęs, bet ir dirbęs žvejybos bei prekybos laivuose, kaip jis. Ir kūrybine prasme jis, kaip marinistas, yra nepralenktas rekordininkas. Iš viso jūros tematika buvo išleista penkiolika I. Pikturnos knygų. Jų tiražai svyravo nuo 7 iki 20 tūkst. egzempliorių.

Palankiai skaitytojų buvo sutikti jo apsakymų rinkiniai „Šiandien jūra yra graži“, „Jūrų vėjai“, apybraižų knygos – „Jūra yra jūra“, „Balta jūros spalva“, „Jūrų kapitonai“, beletrizuoti kelionių apsakymai „Anapus Baltijos jūros“, „Jūros veidrodžiuose“, apysaka vaikams „Jūrų piratas katinas Meris“, novelių ir apybraižų rinkinys „Mergaitės, merginos, moterys ir jūra“ ir kiti kūriniai. Paskutinė rašytojo knyga, romanas „Išpažintis jūros veidrodyje“, buvo išleista jau po rašytojo mirties.

Jei matuotume tik parašytų ir išleistų knygų kiekiais, tai realiausią šansą pralenkti I. Pikturną turi tik vienas marinistas – klaipėdietis Jonas Kantautas, diplomuotas jūrininkas, žurnalistas, rašytojas, poetas. Jo sąskaitoje, jei neklystu, jau apie dešimt poezijos ir dokumentinės prozos knygų.

Daugiau tokių rašytojų lietuvių marinistinės literatūros horizonte nematyti. Nieko nuostabaus. Juk neteko girdėti, jog dabar koks nors mūsų rašytojas, susidomėjęs jūros tema, išplauktų į jūrą paprastu jūreiviu arba bent jau laivo svečio teisėmis.

Paviliojo aistra jūrai

Beveik dvidešimt metų praleidęs Vilniuje, kur daugiausia arė žurnalistikos dirvonuose, I. Pikturna vėl prisiminė jūrą. Juk dar vaikystėje, baigęs Palangos pradinę mokyklą, jis traukė žvejų tinklus Baltijoje.

1964 m. I. Pikturna leidosi į jūrą jau ne kaip pakrantės žvejys, o gamybinio refrižeratoriaus „Pranas Zibertas“ įgulos narys. Mūsų „Lietuvos žvejo“ redakcijoje pirmą kartą jis pasirodė su jūreiviška uniforma, kurios rankoves puošė trys aukso spalvos juostelės. Tai reiškė, kad jis yra kapitono pirmasis padėjėjas. Taip gražiai tada vadinosi laivo komisarų pareigos.

Tarp tų kapitono padėjėjų politiniams reikalams pasitaikydavo visokiausių žmonių: idėjinių fanatikų ir apsimetėlių. Daugiausia – susiviliojusių dideliais jūreivių uždarbiais, galimybe apsipirkti užsienio uostuose.

I. Pikturna buvo visai kitokio sukirpimo pirmasis kapitono padėjėjas. Į jūrą jis veržėsi ne dėl didesnio uždarbio ar karjeros, o turėdamas kūrybinių tikslų. Jį, kaip žurnalistą ir rašytoją, traukė neblėstanti aistra jūrai ir pagarba jas vagojantiems drąsuoliams. Noras apie visa tai papasakoti vis dar jūrai abejingiems tautiečiams.

Rašytojai išplaukė į jūrą

Grįžęs iš reiso, lankydamasis pas savo viršininkus žuvies pramonės valdyboje, I. Pikturna beveik visada užsukdavo ir į mūsų „Lietuvos žvejo“ redakciją, kuri buvo tame pačiame pastate H. Manto gatvėje. Mes vis laukdavome, kada jis pamalonins žvejų laikraštį savo rašiniais ir pagaliau sulaukėme. Kartą, prieš išplaukdamas į jūrą, rašytojas mums įteikė būsimos knygos rankraštį. 1967 m. rugpjūčio 18 d. „Lietuvos žvejo“ laikraštyje pradėjome spausdinti ištraukas iš I. Pikturnos naujos apysakos „Šiandiena prasidėjo vakar“. Po metų ją ištisai išleido Vagos leidykla. Tai buvo 263 puslapių knyga „Rasa“.

Šiaip jau rašytojai, kaip ir visi meno žmonės, būna ganėtinai pavydūs, vengia konkurencijos savo teminėje nišoje. I. Pikturna tokios nuodėmės neturėjo. Jis ne tik ragino savo kolegas rašyti jūrinėmis temomis, bet ir viliojo juos paragauti jūreiviško gyvenimo. Jo iniciatyva, susitarus su žvejybos laivyno vadovais, Lietuvos rašytojų sąjunga suteikė grupei savo narių kūrybines komandiruotes į Atlanto rajonus, kuriuose žūklavo Klaipėdos žvejai. Tokių drąsuolių, kurie ryžosi nutrūktgalviškam žygiui, atsirado nedaug. Tik penki skaitytojams gerai žinomi literatai. Poetas ir prozininkas A. Drilinga, vaikų literatūros kūrėjas A. Matutis, poetas E. Selelionis, publicistas R. Sadauskas ir kino scenaristas R. Šavelis. Jiems kompaniją palaikė ir pats I. Pikturna.

Kas ilgiau, kas trumpiau paplaukiojo įvairiais laivais, susipažino su jūreivių gyvenimu, pabuvojo užsienio uostuose. Grįžę iš jūros vyrai ėmėsi plunksnos. Savo įspūdžius jie pateikė apybraižų, reportažų ir eilėraščių forma. Ši jų kūryba, papildyta anksčiau jūroje pabuvojusių A. Polio apsakymais bei P. Širvio eilėraščiais, buvo sudėta į knygą „Vyrai išplaukia į jūrą“, kurią 1977 m. 10 tūkst. tiražu išleido Vagos leidykla.

Žlugusios viltys

„Autoriai tikisi, kad knyga padės mūsų skaitytojui plačiau susipažinti su ne tik romantiška, bet ir rūsčia bei nelengva žvejo profesija, apie kurią iki šiol dar taip nedaug parašyta“ – taip savo rašinių tikslą „Vyrai išplaukia į jūrą“ įžanginiame žodyje nusakė literatai. Anksčiau niekada laivuose nebuvoję, tolimose jūrose neplaukioję, nesutikę tikro jūreivio, išmesti kaip desantininkai į visai nepažįstamą teritoriją, grįžę iš jūros rašytojais tituluojami vyrai nepraturtino lietuvių marinistinės literatūros.

Nepasiteisino I. Pikturnos viltys išugdyti bent kelis jūros temai atsidavusius rašytojus. Svetingai jūreivių priimti, gražiai ir linksmai paplaukioję, tolimus kraštus aplankę, už kūrybinę komandiruotę atsiskaitę keliais rašinėliais, jo globotiniai daugiau į jūrą, tiesiogine ir perkeltine prasme, nebegrįžo. Jie ir patys suprato, kad jiems nelemta tapti marinistais. Rimantas Šavelis savo apybraižą, įdėtą į knygą „Vyrai išplaukia į jūrą“, baigia tokiais žodžiais „...man dingtelėjo mintis, kad rašyti apie jūrą anaiptol neužtenka vien didelio noro ir pasiryžimo. Jūrą būtina įsimylėti“. Kol kas tokių tarp nūdienos lietuvių rašytojų neatsirado. Beje, be meilės dar reikia ir talento.