Nustebino kaimiečius

– Kaip prasidėjo jūsų muzikinis kelias? Ar ir jūsų tėvai dainavo?

– Šeimoje visi buvome dainingi: ir sesuo, ir mama, tėvelio buvo gražus balsas, senelis tenoru traukdavo. Mano muzikinis kelias buvo kupinas nuotykių. Gyvenome Toliūnų kaime Siesikuose. Į Siesikų vidurinę mokyklą atvažiavo toks mokytojas Šmitas. Jis dėstė ne tik fiziką, matematiką, bet ir muziką. Nes šiaip jau muzika tada buvo pamiršta. Ir laikai buvo visai kiti – gyvenome be televizorių, kaime apie jį net nebuvome girdėję. Šmitas įsteigė chorą, paskui – ansamblį, į abu pakvietė ir mane. Neturėjau muzikinio pasiruošimo, ir dainos, kurių mokėmės, pasirodė tokios sudėtingos. Vienos repeticijos metu Šmitas pakelia galvą ir klausia: "Kieno čia toks velniškai geras balsas?" Nė nenutuokiau, kad kalba apie mane. Pastatė priešais visus choristus ir liepė dainuoti vienai. Ir aš uždainavau. Šmitas išpūtė akis. Nuo to laiko į chorą nėjau.

– Akimirksniu tapote soliste?

– Mokytojas paimdavo mane iš pamokų ir liepdavo dainuoti tokius kūrinius, apie kuriuos gyvenime nebuvau nieko girdėjusi. Labai dėl to sielojausi. Visame kaime pasklido kalbos – Glinskaitė dainuoja. Giedojau bažnyčioje per atlaidus, nors moksleiviams tais laikais visi tikėjimai buvo draudžiami. Bet aš sutikau. Keista, kaip manęs tada niekas neįskundė.

Į egzaminą – sunkvežimiu

– Kas paskatino mokytis muzikos profesionaliai?

– Vienas tėvelio draugas kartą sako: "Girdėjau, kad labai gerai dainuoji. Tau reikia mokytis. Mano dukra gyvena Kaune, aš tau pranešiu, kada egzaminas." Rugpjūtį gaunu telegramą su tekstu: "Rytoj vyks stojamasis egzaminas į Kauno J.Gruodžio muzikos mokyklą." Iki Kauno buvo nemažas gabalas kelio. Vien tik iki Pageležių, pagrindinio plento, kur važiavo automobiliai, – per 30 kilometrų. Paprašiau, kad palydėtų sesuo, nes viena bijojau. Anksti atsikėlėme ir ėjome nemenką kelią pėsčiomis. Likimas man buvo palankus, sustabdėme sunkvežimį, užsikoriau ant kėbulo ir važiuoju. Kaune turėjau tetą, todėl atvykusi patraukiau pas ją. Egzaminas vyko 16 val., tai dar turėjau šiek tiek laiko, persirengiau ir nužingsniavau į mokyklą. Stojančiųjų – pilnas koridorius. Visos išsipuošusios, su natomis rankose, o balsai – vieni už kitus gražesni. Pasitikėjimas savimi visiškai subliūško. Atsistojau į galą ir laukiu. Kai nebeturėjau kur dėtis ir buvau išstumta į priekį, komisijai pasisakiau, kad esu iš Kauno.

– O kokį kūrinį dainavote?

– Balio Dvariono "Žvaigždutę" ir Stasio Šimkaus "Aš augau pas tėvelį". Šmitas išmokė. Komisijai paprašius dar ką nors padainuoti, užtraukiau vieną kaimišką romansą. Patekti į mokyklą iš visų norinčiųjų galėjo tik trys pretendentai. Kaip vėliau sužinojau, vienas iš komisijos narių atsistojo ir išrėžė: "Galiu su ja dirbti ir be atlygio." Buvau priimta kaip kandidatė, po kurio laiko iškart peršokau į antrą kursą. O paskui gyvenime buvo visko.

– Ką turite galvoje? Buvo sunku siekti savo tikslų?

– Labai sunkiai vertėmės. Tėvelis buvo senas, mama sirgo. Kadangi teta Kaune irgi gyveno skurdžiai, nuo antrojo kurso apsigyvenau pas savo dėstytoją. Ten man buvo sunku, turėjau daryti visus juodžiausius darbus: anksti keldavausi, gamindavau pusryčius, šveisdavau sienas, grindis, skalbdavau rankomis, kurios tindavo, ir dar dėl visko neįtikdavau. Kruvinas laikas buvo. Nustojau dainuoti. Bet trečio kurso antroje pusėje atvažiavo tėvelis ir mane pasiėmė. Kaimynai paskundė, kad mokytoja blogai su manimi elgiasi.

– Kur apsigyvenote?

– Pas tetą. Gyventi buvo labai ankšta, tačiau pasijaučiau geriau ir vėl uždainavau. Akivaizdu, kad psichologinė būsena tam turi labai daug reikšmės.

Rusijos miestas apsvaigino

– O kaip patekote į Sankt Peterburgą?

– Ketvirtame kurse į mūsų mokyklą atvažiavo koncertuoti tuomečio Leningrado N.Rimskio-Korsakovo konservatorijos studentai. Stebėjomės viskuo, ką jie darė. Didelį įspūdį paliko muzikantų grojimas, dainavimas. Paskui mes važiavome pas juos į Leningradą. Pirmą kartą gyvenime išvydau tą gražų, stebuklingą miestą. Kur paskui tik nebuvau – Didžiojoje Britanijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Gražesnio už Sankt Peterburgą miesto aš nemačiau. Mums pasisekė, kad turėjome galimybę patekti į Marijos teatrą, kur žiūrėjome baletą. Iki šiol tą vaizdą atsimenu tarsi sapną. Į Kauną sugrįžau lunatikės būsenos.

– Su džiaugsmu prisimenate Sankt Peterburge praleistą laiką. Kuo jis buvo toks ypatingas?

– Grįžusi visus įspūdžius papasakojau savo gerai draugei. Ji paragino mane stoti į Leningrado konservatoriją. Taip ir padariau. Kelionei pinigų neturėjau, tad davė viena fortepijono dėstytoja. Apskritai man pasisekė sutikti be galo daug gerų žmonių, kurie pagelbėjo. Taigi, lydima draugės, sėdau į traukinį ir išvažiavau. Vos ne vos suspėjau pateikti dokumentus. Norinčiųjų patekti – tūkstančiai iš visos Tarybų Sąjungos. Po antrojo konkurso turo apsipyliau ašaromis, buvau įsitikinusi, kad padainavau blogai. Iš visos Tarybų Sąjungos buvo priimti penki žmonės, tarp jų nuskambėjo ir mano pavardė. Net kojos sulinko, kai išgirdau.