M. Kimelė: geriausiai jaučiuosi genijų draugijoje (interviu)

Klaipėdos dramos teatras kitą savaitę publiką kviečia į antrąją šio sezono premjerą – Augusto Strindbergo psichologinę drama „Tėvas“. Šį veikalą prieš 26 metus dar senajame Klaipėdos dramos teatre režisavo ilgametis teatro meno vadovas Povilas Gaidys. Dabar naują versiją pateiks viena žymiausių Latvijos režisierių Mara Kimelė su latviais kolegomis – scenografu Reiniu Suchanovu ir kostiumų dizainere Baiba Litina.

Vaidmenis naujajame spektaklyje kuria kviestinė vilnietė aktorė Aldona Bendoriūtė, Klaipėdos dramos teatro aktoriai Darius Meškauskas, Nijolė Sabulytė, Jūratė Jankauskaitė, Igoris Reklaitis, Marius Pažereckas, Vaidas Jočys, taip pat P.Gaidžio kurso studentės Radvilė Bronušaitė, Kamilė Andriuškaitė ir Valentino Masalskio auklėtinė Karolina Kontenytė.

Kodėl ir koks A.Strindbergo „Tėvas“ po tiek metų grįžta į Klaipėdos dramos teatro sceną, papasakojo režisierė M.Kimelė, kartu pasidalydama mintimis apie savo kūrybos principus ir teatro meną. Klaipėdos dramos teatre M.Kimelė kuria antrąkart – 2012 m. ji čia pastatė P.O.Enquisto psichologinę dramą „Lūšies valanda“, atnaujintas spektaklis šiemet vėl bus rodomas.

Jaudina asmeniškai

Kuo išskirtinė A.Strindbergo drama?

– Man ši pjesė labai patinka ir labai patinka Strindbergas. Sklinda gandai, kad jis nekentė moterų. Asmeninis gyvenimas nenusisekė, turėjo tris žmonas ir su visomis išsiskyrė. Tačiau susipažinus su jo rašiniais, dienoraščiais, pjesėmis paaiškėjo, kad jį jaudino vyrų ir moterų santykiai. Manau, jis nukentėjo nuo moterų, todėl dramoje „Tėvas“ labiau atspindi vyriškąjį požiūrį.

Aistringa, ryški drama. Kaip vyras, taip ir moteris joje atkakliai stengiasi pasiekti tarpusavio supratimo. Ir, man regis, tai labai svarbu. Mes stebimės, kodėl negali bendros kalbos surasti skirtingos tautos, skirtingų religijų atstovai. Tai vyksta ir šeimose. Sudėtingas bendravimas, kankinantys pojūčiai. Žmonės randa sprendimus per išgyventus sunkumus. Arba neranda. Ši tema yra viena svarbiausių pjesėje ir mūsų spektaklyje taip pat. Apie tai svarbu kalbėti.

Aš apskritai statau tik tokias pjeses, kurios mane asmeniškai jaudina. Negaliu jokio spektaklio pastatyti, jei pjesės turiniui esu abejinga, nepaisant to, kad esu profesionalė.

Abstraktu nebus

Pjesė parašyta prieš 128 metus. Ji laikoma klasikiniu veikalu. Jūs manote, kad tema aktuali ir šiandien. Koks bus pastatymas? Klasikinis ar šiuolaikinis?

– Žinote, jaunystėje buvau drąsi ir už tai barama. Dabar atvirkščiai, tapau lyg ir romantike, tačiau nebedomina klausimas, kiek tai stilinga ar ne. Kalbame apie konkrečius dalykus, ir pjesė pati diktuoja savo vaidybos sąlygas. Man jau nebereikalingas savęs įtvirtinimas vien dėl to, kad laužyčiau šią pjesę, perdaryčiau viską atvirkščiai. Nors tai galbūt ir visai nemadinga, tačiau ir šiame pastatyme mes piešiame tikslų paveikslą. Nenorėjau kurti realistinio, buitinio spektaklio, bet jis nebus ir abstraktus.

Vienam iš pagrindinių vaidmenų pakvietėte vilnietę aktorę A.Bendoriūtę. Ji kuria Lauros vaidmenį, o tėvas – rotmistras Adolfas – D.Meškauskas, taip pat vaidins ir kiti Klaipėdos dramos teatro aktoriai. Kaip pasirinkote ansamblį?

– Išties negalėčiau pasakyti, kad Lauros vaidmeniui šiame teatre nebuvo aktorės. Buvo ir yra. Tačiau partnerystė yra toks keistas dalykas ir ne visada susijęs su geru aktoriumi... Tai galbūt intuicija, matymas. Tiesiog pajutau, kad būtent tarp jų gali užsimegzti ta reikalinga partnerystė. Sunku paaiškinti, kodėl aktorių porą parenki būtent tokią ar kitokią. Labai smagu dirbti su N.Sabulyte, J.Jankauskaite, I.Reklaičiu, V.Jočiu, teatro jaunimu. Esu juos mačiusi kitų režisierių spektakliuose jūsų teatre, todėl ir pasirinkau.

Nemėgsta triukų

Jūs kuriate jausminį, aktorinį teatrą. Ar galėtumėte apibūdinti savo darbo metodiką?

– Aš labai mėgstu savarankiškus aktorius, tačiau nemėgstu išgalvotų racionalių triukų. O teatras gali atkurti realų laiką ir realius žmogaus pojūčius, ir tai labai vertinga, nes tai – gyvas menas. Teatre svarbiausia gyvas žmogus scenoje. Pridursiu, kad man labai patinka statyti stiprių autorių pjeses. Gal dėl to, kad esu moteris. Juokaudama visada sakau, kad geriausiai jaučiuosi genijų draugijoje, ir tai išties puiku. Jie tokie stulbinami ir taip puiku su jais bendrauti!.. Tai juk asmeninis bendravimas per jų paliktas pjeses. Jie ten absoliučiai gyvi.

Man patinka dirbti su komanda, ne asmeniškai kurti. Gal tai nėra gerai, nes aš labai įsiklausau į autorių, o tada negaliu pernelyg ryškiai perteikti save asmeniškai. Tačiau man tai nėra labai svarbu, labiau rūpi atskleisti pjesės turinį. Aš iš to patiriu džiaugsmą ir būtinai su aktoriais, visa kūrybine grupe.

Komercinis menas nedomina

Mara, jūs dar ir dėstote režisūrą Latvijos kultūros akademijoje. Vienas garsiausių jūsų mokinių – Rygos naujojo teatro meno vadovas Alvis Hermanis. O koks apskritai jūsų moto dirbant su studentais? Ko reikalaujate?

– Hermanis ne vien mano mokinys. Aš tik viena iš daugelio jo pedagogų. Jis labai ryški asmenybė ir režisūros mokėsi pats. Jeigu kažką pasiėmė iš manęs, tai todėl, kad buvo jaunas, pirmiausia mokėsi aktorystės meno, o vėliau sukūrė save kaip režisierių. Jis žinių sėmėsi iš viso pasaulio, įdėmiai sekė, kas vyksta kitose valstybėse. Jis kaip seismografas visada jautė, kas aktualu. Pirmo ryškumo režisierius Europoje, tačiau ne dėl to, kad buvau jo mokytoja. Tai lėmė jo asmenybė, noras, tikslo siekimas, likimas.

Tai vis dėlto ko reikalaujate iš savo mokinių?

– Nedailinti, nemeluoti. Nekenčiu melagingo meno. Manęs nedomina komercinis menas, nors nemanau, kad tuo gėdinga užsiimti. Dabar tiek daug garsenybių nori komforto, gražių daiktų, malonumų, ir reikia net leisti jiems visame tame paskęsti. Tačiau savo mokinius kviečiu skirti naudą, gilias emocijas nuo paviršutiniškų, elementarų spalvinimą nuo tikros tapybos.

Man labai svarbu, kad mokinys pajaustų save, susitiktų su kažkokiu savo branduoliu ir eitų į savo kažkokią spalvą, skambesį, o ne kartotų tai, kas dabar laikoma teisinga, ir teisingai vaidintų teatrą.

Aktorinis menas yra unikalus dalykas. Daugybę kartų susitapatini su kitu asmeniu, personažu, ir taip visą savo gyvenimą – tai gausybė dimensijų neišsikraustant iš proto. Štai čia slypi teatro paslaptis, kurią turi tik jis. Lygaus jam kito meno nežinau, nebent magija, okultizmas...

Kalbant apie teatro meną, jeigu aktorius savo misiją supranta, dirba atiduodamas visą save, džiaugiasi savo darbu, tada jis laimi net gaudamas mažą atlyginimą.

M.Kimelės režisuoto A.Strindbergo „Tėvo“ premjera Klaipėdos dramos teatre – rugsėjo 13 ir 14 dienomis 18.30 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių