Joje pristatomos klaipėdiečių fotografų Viktoro Trublenkovo, Artūro Šeštoko, Arvydo Stubros, Juozo Meškio ir Raimundo Urbono fotografijos, kurias autoriai kūrė XX a. pabaigoje. Paroda veiks iki vasario 28 d.

Projektą parengė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, kuratorius – Darius Vaičekauskas, kuris, be to, sausio 23 d. Charkove, galerijoje "Come In", atidarė ir savo personalinę parodą "Dekonstrukcijos".

Klaipėdiečių fotografijos projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba. Projektą remia Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje.

Klaipėdiečiai fotografai Viktoras Trublenkovas, Artūras Šeštokas, Arvydas Stubra, Juozas Meškys ir Raimundas Urbonas kūrybinės fotografijos srityje debiutavo ir įsitvirtino XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – devintojo pradžioje. Lietuvos fotografijos raidoje tai buvo ryškių permainų laikotarpis, kurį ženklino ir kitose šalies didžiuosiuose miestuose išryškėjusios tuomet naujos kūrybinės tendencijos.

Vilniuje nuo ankstesnės humanistinės Lietuvos fotografijos mokyklos atsiriboję autoriai sukūrė savitą nuobodulio estetiką: „niveliavo kontrastus, aiškumą pakeitė ambivalentiškumu, sumažino atspaudų dydį ir kartais tyčia naikino kokybę [...]“. Tokia fotografija, vertinant tradiciniu požiūriu, atrodė, pasiūlė „tarsi jokios vertės neturinčias patirtis“ (A. Narušytė, Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje, 2008). Panašius pokyčius Kaune žymėjo neformalios fotografų grupės – „Plėšriųjų sekcijos“ – veikla. Jai priklausę fotografai „atsiribojo nuo tiesioginių sovietinės tikrovės refleksijų“ bei „dominavusios dokumentalizmą plėtojusios lietuvių fotografijos mokyklos“ ir „kalbėjo apie tai, kas slypi juose pačiuose ir bandė parodyti realybę taip, kaip suprato, o ne tik matė“ (M. Matulytė, I. Mazūraitė-Novickienė, Kauno avangardinė fotografija: paskutinis sovietmečio dešimtmetis, 2011).

Klaipėdos bei kitų Lietuvos miestų fotografų kūrybos bruožus XX a. aštuntajame-devintajame dešimtmetyje formavo bendras tuometinis politinis kontekstas bei socialinė terpė, kur vyravo monotonija, reikšmingų pokyčių trūkumas ir ateities perspektyvų neapibrėžtumas. Anuo metu nauja fotografijos kryptis reiškė ne tik pasipriešinimą dominavusioms lietuviškos humanistinės fotografijos tradicijoms, bet ir „tylią“, dažnai tiesiogiai neparodomą rezistenciją sovietinei santvarkai, jos paskutinio gyvavimo dešimtmečio sąstingio netiesioginę kritiką.

Tačiau avangardinės aštuntojo-devintojo dešimtmečių Klaipėdos fotografijos saviti bruožai buvo tiek pat ryškūs, kiek ir jos sąsajos su bendrais to meto Lietuvos fotografijos pokyčiais. Ypatinga pajūrio šviesa, erdvės pojūtis, neapsiribojimas vien daiktiškuoju pasauliu ir dėmesys žmogiškiems santykiams – tai klaipėdiečių fotografų kūrybos bruožai, praplėtę tuomet Lietuvos fotografijoje beįsitvirtinančios nuobodulio estetikos ribas. Be to, sugretinus uostamiesčio fotografų darbus tarpusavyje, aiškėja ir kiekvieno autoriaus kūrybos saviti niuansai. Taigi užuot sekus modernistine meno istorijos tradicija ir kalbėjus apie meno „centrų“ įtaką „periferijai“, prasmingiau sakyti, kad fotografijos raida Klaipėdoje vyko lygiagrečiai kitų Lietuvos miestų fotografijos pokyčiams, tačiau kartu buvo ir savarankiškas kūrybinis reiškinys.

Vis dėlto, kuo senai pasibaigusį sovietinį laikotarpį dažniausiai netiesiogiai, o kartais ir atvirai kritikavusi fotografija gali būti aktuali šiandien? Klaipėdiečių darbai, kaip ir jų bendraminčių kituose Lietuvos miestuose kurta fotografija, nėra politinis ar socialinis manifestas, netenkantis savo aktualumo keičiantis santvarkoms, nes žmogaus būtį parodo iš labai asmeniškos perspektyvos. Iš tokio požiūrio taško, bet kuris sutartiniais racionalumo principais bei tikslingos veiklos iliuzija pagrįstas visuomenės modelis ir individo funkcionavimo jame schema (nesvarbu, ar ji atitinka socialistines utopijas, ar „amerikietišką svajonę“) atrodo neperspektyvūs ar net absurdiški. Todėl prieš keletą dešimtmečių sukurtos fotografijos šiandien, jau kitomis aplinkybėmis nepraranda kritinio potencialo ir įtaigos. Fotografijose intuityviai perteiktas subjektyvus pasaulėvaizdis tampa alternatyva dirbtinai konstruojamai politinei bei socialinei realybei ir įtikina pačios kūrybos autentiškumu, nepriklausomai nuo kintančių fotografijos interpretacijos kontekstų.

Be to, XX a. aštuntojo-devintojo dešimtmečių Klaipėdos kūrybinės fotografijos aktualizavimas šių dienų kontekste leidžia išvysti platesnį tuometinės fotografijos krypčių spektrą ir iš naujo Lietuvos fotografijos istorijoje įrašyti originalių uostamiesčio fotografų pavardes.