Quantcast

Klaipėdoje vaidinsiantis G. Savickas: sugrįžtu namo

  • Teksto dydis:

„Kiekvieną kartą lipdamas į sceną jaudinuosi ir jaučiu atsakomybę, bet čia viskas kitaip. Kažkoks geresnis jausmas“, - tokie jausmai užplūsta aktorių Giedrių Savicką pagalvojus apie jau kitą savaitę įvyksiantį susitikimą su gimtosios Klaipėdos publika. Gruodžio 1-2 dienomis aktorius kartu su kolegomis Klaipėdos dramos teatro salėje pristatys Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Žuvėdra“ pagal rusų klasiko Antono Čechovo kūrinį. Gimtasis miestas, jūra, vaikystė ir „Žuvėdra“ - apie tai mintimis dalinasi pats Giedrius.

Apie Klaipėdą

Kiekvieną kartą sugrįžtu į Klaipėdą kaip į savo miestą. Sugrįžtu namo. Vilnius netapo mano namais. Dabar yra pats viduriukas - pusę gyvenimo praleidau Klaipėdoje, pusę Vilniuje. Sostinėje praleidau studijų ir darbo metus, kuomet reikėjo nuolatos kovoti už save. Klaipėdoje prabėgo vaikystė - patys gražiausi metai. Žiauriai myliu Klaipėdą.

Net ir šiandien būdamas Klaipėdoje nusiraminu - ten nebelieka jokio nerimo dėl ateities. Galbūt todėl, jog visai šalia yra mama, klaipėdiečiai, vėjas, jūra. Visa tai yra mano. Aš grįžtu namo. Visą laiką ten traukia, ir čia jau, matyt, nieko nepakeisi. Traukia ne fizinė sąvoka „namai“ - traukia vaikystė, paauglystė, išvaikščioti kampeliai. Didelė nostalgija, kurios niekaip neišvengsi. Vilniuje kartais ieškau to paties, nors žinau, jog nerasiu. Kita vertus, aš netoli išvažiavau.

Ir dabar turiu suoliuką prie Danės upės, kur kiekvieną kartą ateinu pasėdėti. Šalia turiu knygyną, kuriame nusiperku knygą. Turiu savo vietas, kurias visada aplankau. Turiu savo maršrutą. Kiekvieną kartą einu pasižiūrėti jachtų, kurios yra mano svajonė.

Apie jūrą

Man jūra - nusiraminimo vieta. Kiekvieną kartą pajūryje kartu su mama renkame akmenis, kuriuos nešame prie tėvo kapo. Neįsivaizduoju nei vieno savo grįžimo į Klaipėdą be jūros. Anksčiau taip nebuvo - juk visi žinome, jog gyvenantys šalia jūros niekada prie jos neina. Tik prarasdamas supranti, ką prarandi ir pradedi kitaip į tai žvelgti. Kiekvieną kartą grįždamas niekam nesakęs važiuoju į Karklę, prie jūros. Matyt, taip reikia. Pamenu, kartą atsiguliau Karklės paplūdimyje ir supratau, jog tai yra geriausias paplūdimys pasaulyje, nors teko gulėti ir Karibuose, ir Afrikos krantų paplūdimiuose.

Jūra - ne vien tik vieta atostogoms ir maudynėms. Jūroje yra pasiglemžusi draugus - taip, ji labai graži, bet tuo pat metu ir nepastovi bei baisi. Kiek ji duoda, tiek gali ir atimti.

Pamenu, kartą atsiguliau Karklės paplūdimyje ir supratau, jog tai yra geriausias paplūdimys pasaulyje.

Apie „Žuvėdrą“

Kas yra mūsų „Žuvėdra“? Tarkime, galima klausytis muzikos iš kompaktinio disko - viskas kokybiškai įrašyta, tvarkingai suvesta, tiksliai skamba. Bet kuomet klausaisi gyvo garso koncerto džiazo klube - tai visiškai kitas lygis. Visi įpratę matyti tvarkingus Čechovo pastatymus, žiūrėti juos atsiriboję, lyg klausytųsi muzikos kompaktiniame diske.

Dabar supratau, jog Koršunovo „Žuvėdra“ - tai galimybė pamatyti Čechovą gyvo garso koncerte. Čia viskas vyksta gyvai ir visko gali nutikti. Vyksta gyvo garso teatras. Gyvos minties teatras. Melomanas klausosi muzikos džiazo klube, o teatromanas renkasi tokius spektaklius, kaip Koršunovo „Žuvėdra“.

Apie vaikystę

Pasakysiu labai poetiškai - mano vaikystė Klaipėdoje buvo saulėta ir vėjuota. Atrodo, jog visą vaikystę ten švietė saulė. Man itin patiko senamiestis - jis mane tiesiog priėmė. Pamenu, vaikščiodavau po jį visą laiką vienas. Išvaikščiodavau kiekvieną kampelį. Buvau itin prisijaukinęs Klaipėdą. Nors tai buvo tarybiniai laikai, bet, matyt, vaikystė ir Afrikoje yra vaikystė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Klaipediete

Klaipediete portretas
Skaitant straipsnį,prisiminiau stovyklą "Žilvitis"....ten tokia aura, paviljonas " Žiogelis"..., o del paplūdimio nėra žodžių- čia pat serbentai, ištaigios smilgos..tiesiog susiliejimas su civilizacijos nepaliesta gamta. Ir dar. Tik šioje vietovėje daug akmenukų su skylute, nešančių laimę!

emilija

emilija portretas
p,G.Savicko- geras sprendimas, .Klaipedos teatras toks modernus -superine architektura, siandien buvom DOMINO spektaklyje Prie dangaus vartu-prisijuokeme ir tiek

Seneliukas

Seneliukas portretas
O štai mano tėvas 1926 metais tarnavo kariuomenėje Klaipėdoje ,Liutermozos vadovaujamame pulke, raitųjų žvalgų kuopoje. Taigi visiems Klaipėda miela.
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių