Nebuvo tiesiog žybt

– Viešoje erdvėje apie jus galima rasti prieštaringos informacijos – vienur teigiama, kad gimėte Vilniuje, jūsų feisbuko anketoje nurodomas Sankt Peterburgas. Kaip šis miestas atsirado jūsų biografijoje?

– Paprastai: iš aprašymų ir nuotraukų jis atrodo gražus, bet būdama Rusijoje visada jį aplenkdavau, noriu kada nors nebeaplenkti. Visada svajojau būti Karenina, Nastasja Filipovna ar gal net Raskolnikovas. Turiu slaviškų šaknų, tad, matyt, per socialinį tinklą jos bando išvešėti.

O iš tikrųjų gimiau net ne Vilniuje, o Utenoje, iki šešerių augau nuostabaus grožio kaimelyje šalia jos, auginau šuniuką Bilį, grėbiau šieną, jodinėjau ant kumeliuko Klemenso ir kaifavau. Tik vėliau iš šio vaikystės Edeno mane išvežė į tą "betonmaišę".

– Ar prisiminate pirmąjį impulsą, kibirkštį, kuri įžiebė svajonę tapti aktore?

– Kiek atsimenu, nebuvo žybt – ir pavasaris! Nuo vaikystės lankiau šokių, dainavimo, grojimo būrelius. Norėjau žaisti, dūkti. O ryškiausiai atsimenu paskutines gimnazijos klases, kai taip svajojau apie tą magišką dėžę, jog bendrasuolei prakalbus apie teatrą apsiverkdavau. Aišku, tuo metu vyko ir pirmieji savęs bandymai – kažin galiu taip iš nieko apsiverkti ar ne? Iki šiol esu dėkinga savo bendrasuolei Aistei, kuriai per matematikos pamokas neleisdavau spręsti lygčių, vis siūlydavau žiūrėti spektaklių įrašus, o ji atlaidžiai šypsodavosi ir kantriai kentėdavo. Beje, po to ji įstojo į aukštąją matematiką. Gal teatras tikrai įkvepia žmones?

Negaili ir "pamušti"

– Gal įkvepiančių pavyzdžių turėjote savo šeimoje ar artimoje aplinkoje?

– Mano tėtis ir dėdė – dailininkai, mama – gydytoja, o teta Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje auklėjo balerūnų klasę. Tėtis iš pradžių labai purtė mane nuo menų, o mama su teta, atvirkščiai, – palaikė. Dėdė buvo liberalus: "Leiskite vaikui daryti, ką nori".

Nors su tėčiu per naktis galėdavau šnekėti apie įvairius gogenus, bet jis vis įspėdavo savo mažą mielą dukrytę dėl anaiptol ne mažų ir ne itin mielų meno pasaulio užkaborių. Matyt, buvo per mažai įtaigus tais kartais. Gal paradoksalu, o gal ir dėsninga – kai tėtis pamatė mano vaidinamus spektaklius, atlėgo kardinaliai, net išgirdau: ,,Tu gimei artiste". O mama, dėdė ir teta dabar žiūrėdami spektaklius nepagaili ir švelniai "pamušti, nes myli".

– Ar aktorinio meistriškumo studijas Klaipėdoje pasirinkote dėl galimybės mokytis pas garsųjį Valentiną Masalskį?

– 100 proc. galiu atsakyti, kad taip. Žavėjausi juo kaip aktoriumi, kaip asmenybe. Šalia to dar ir Klaipėda mane traukė, atrodė "undergroundas" su savais keistais kūrėjais, savomis tradicijomis, ryškia savastimi. Klaipėdos kraštas man visada asocijavosi su maištininkais, anarchistais.

Pasidalydavo omletu

– Ne taip seniai viešumoje virė aršios diskusijos dėl neva nežmoniškų studijų sąlygų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jūs turbūt irgi apie tai turite savo nuomonę?

– Mūsų studijos pas Valentiną Masalskį buvo kitokios. Žinoma, jautėme griežtą jo disciplinos, susikaupimo, darbo reikalavimą, bet savo dėstytojus Nijolę Sinkevičiūtę ir Valentiną Masalskį ne kartą esame pavadinę mama ir tėte. Nebūtum taip paprastai praėjęs pro juos su ašara aky, oi ne. Valentinas iš po savo skrybėlės viską pastebės, prieis, paklaus: "Ko liūdi, berželi?", nubrauks ašarą ir padovanos jo paties ryte gaminto omleto gabalėlį arba sumuštinį, o Nijolė atneš skudutį su natomis – ir sėdi laimingas su "duona ir žaidimais". Pamenu, pirmame kurse dėstytojas man net batus pirko. Scenos kalbos dėstytojai Nelei Savičenko užtekdavo pasakyti keletą žodžių, apkabinti, ir ramu.

O dėl situacijos, susiklosčiusios LMTA, negaliu kaltinti nei dėstytojų, nei studentų. Čia yra tie patys gražaus paveiksliuko, pavadinimu sistema, rėmai, kurie labai gerai išsilaikę, nenori bent truputį įskilti ir per mažą tarpelį įsileisti žmogaus silueto į savo harmoningąjį peizažą. Dėl to nekaltas nė vienas, o kartu kalti mes visi.

Kai trūksta mėsos

– O ką reiškia kurti Apeirono teatrą? Kuo, jūsų akimis, jis unikalus?

– Apeironas (sen. gr. apeiros – beribis) – tai neapibrėžta beribė būtis. Anaksimandras tapatino ją iš dalies su erdve, iš dalies – su laiku. Dabar suprantate, kaip sunku apibrėžti, ką reiškia kurti Apeironą? Tiesiog tai sambūris jaunų žmonių, kuriems įdomu tyrinėti, koks galėtų būti teatras, eksperimentuoti, fantazuoti, kalbėti apie tai, kas skauda patiems.

Jaunos panelės Eglė Kazickaitė ir Greta Kazlauskaitė vieną dieną ėmė ir nutarė kurti teatrą. Užsikimšo ausis prieš rėkiančias "sunku, nėra pinigų, neturite užnugario, gyvensite dėžutėje" burnas, pasiėmė grąžtą, plaktuką, dažų, ir štai Klaipėdos senamiestyje turime Apeirono teatrą. Pamenu, kai pamačiau Apeirono teatro spektaklį "Uroboras", išėjau su šypsena iki ausų. Ne dėl to, kad tai būtų buvusi komedija, veikiau – atvirkščiai, bet dėl to, kad Klaipėdoje egzistuoja kokybiškas alternatyvus eksperimentuojantis jaunas teatras. Netrukus ir pati buvau pakviesta ten vaidinti.

Apeironas turi savitą braižą tiek spektaklių, tiek kūrybos proceso prasme. Patys kuriame dramaturgiją, scenografiją, daug improvizuojame, juokiamės, verkiame. Žinote, teatralai turi tokį posakį: trūksta mėsos. Kalbama ne apie pelę, pasikorusią teatralo šaldytuve, bet apie spektaklio turinį, aktoriaus vaidybos įtaigą ir t.t. Kūrybos prasme man Apeironas būtų kraujinis steikas.

Jaudulys nevaldo

– O kaip apskritai vilnietei sekėsi adaptuotis uostamiestyje?

– Man uostamiestis buvo egzotika. Sostinė buvo "užbombinusi" kultūriniais įvykiais, renginiais, nardžiau tame kultūros akvariume. O Klaipėdoje tokiai kultūringai žuvelei iš pradžių trūko savo akvariumo. Vėliau atradau upę, jūrą. Klaipėda tapo oaze, sala, kurioje intensyvias repeticijas, kūrybą gera miksuoti su praplaukiančiu laiveliu, rytą ant palangės nutūpiančiu kiru, vardu Šlėkta.

– Darbas Klaipėdoje – tik tarpinė stotelė, prieš pakeliant sparnus į Vilnių?

– Aišku, pasiilgstu namų, draugų, Vilniaus senamiesčio. Bet kad sparnus galima kelti ir Vilniuje, ir Klaipėdoje, galima pasimokyti iš Šlėktos, jis gražiai kelia sparnus.

– Kaip pavyksta suvaldyti jaudulį, prieš žengiant į sceną? Gal atskleisite kokių nors stebuklingų receptų ar ritualų?

– Nevaldau. Nuoširdžiai prisipažįstu – nevaldau jaudulio. Jis manęs irgi ne. Mūsų santykiai karšti, bet ne hierarchiniai.

– Kas teikia didžiausią pasitenkinimą jūsų profesijoje?

– Būna labai gera, kai po spektaklio visi susirenka į grimerinę, šypsosi ir tyli. Įvyko. Ne dažnai, oi, nedažnai. Bet, manau, natūralu – kad pasiektum vienokį ar kitokį pasitenkinimą, reikia pastangos bei įdirbio.