Pirmosios pamokos – Sibire

– Jūsų vaikystė prabėgo kaime, tėvai turbūt dirbo įprastus ūkio darbus ir veikiausiai neturėjo laiko sūnaus meniniam ugdymui. Kaip sužinojote, kad norite ir kad sugebate piešti? Kada tai prasidėjo?

– Dabar jau net gerai nepamenu, kur buvo toji pradžia. Renavo (Mažeikių raj.) pradinėje mokykloje, kurią lankiau, stambaus stoto mokytojas mokė mus rašybos ir matematikos, o dailės – nelabai, nes nepamenu, kad vaikystėje būčiau girdėjęs tokį žodį. Pažintis su menu prasidėjo Sibire, kur 1949-aisiais aš, ketvirtos klasės mokinys, kartu su mama ir broliu buvau ištremtas. Mokslus ten pradėjau nuo pradžių – kaip gi mokysies, jei nieko nesupranti rusiškai. Vienuolikmetis vėl tapau pirmoku. Bochano septynmetėje mokykloje išmokau ne tik rusų kalbos, bet ir gavau pirmąsias dailės pamokas, o rimtesni mokslai prasidėjo Irkutsko dailės mokykloje. Ne taip lengva buvo ten patekti, reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus – akvarele nulieti natiurmortą ir kažką nupiešti pieštuku. Matyt, šį tą mokėjau, nes mane priėmė. Mokslai ten buvo išties rimti. Rusiška akademinė dailės mokykla buvo „kieta“, reikėjo išmokti tiksliai nupiešti tai, ką matai. Jokios saviveiklos. Keliaudavome su „etiudnikais“ ant peties upių pakrantėmis ir miklinome ranką. Man sekėsi, buvau giriamas pedagogų, sulaukdavau padrąsinimų iš vyresniųjų moksleivių – Vytauto Ciplijausko (tapytojas), Kęstučio Gvaldos (grafikas). Bet šios mokyklos nebaigiau. Besimokydamas antrame kurse sulaukiau žinios, kad esu amnestuotas ir galiu grįžti į Lietuvą. Nebesulaikė niekas – nei mokslai, nei kiauros kišenės. Be pinigų, be maisto, be jokio bagažo išdundėjau į Lietuvą. Kaip aš parkeliavau, dabar sunku įsivaizduoti, gelbėjo geri žmonės: valgydino, slėpė nuo uolių kontrolierių, sušelpdavo vienu kitu rubliu.

Vedamas troškimo tapyti

– Grįžęs į Lietuvą toliau tęsėte dailės studijas?

– Lietuvoje mane priėmė į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, iš karto į antrą kursą. Kažkodėl ten mokiausi poligrafijos. Ne prie širdies buvo ji man, norėjau tikro meno, tapybos. Sulaukęs progos stojau į tuometį Vilniaus dailės institutą. Ir būčiau įstojęs, bet mandatinei komisijai nepatiko mano tremtinio biografija. Politiškai nestabilus tapybai netikau. Man siūlė rinktis kitą specialybę – vitražą, tekstilę ar keramiką, bet, matyt, buvau išdidus, – jei ne tapyba, tai nereikia nieko. Susirinkau savo dokumentus ir tą pačią dieną išvažiavau į Šiaulius. Į pedagoginį institutą, truputėlį pritaikius charakteristiką, mane priėmė. Šiauliuose, be visų kitų dalykų, pradinių klasių mokytojus gana rimtai mokė ir dailės, tad studijos nenuėjo veltui. O į dailės institutą vis dėlto sugrįžau 1972-aisiais ir jį baigiau. Tiesa, mokiausi ne tapybos, o dailės pedagogikos, bet tapybos jau buvau gerokai pramokęs savarankiškai.

– Kokia likimo ironija: kažkada atsisakęs keramikos studijų Vilniaus dailės institute, grįžote prie keramikos, jau baigęs Vilniaus dailės institutą, ir jai atidavėte beveik 30 metų. Prieš gerą dešimtmetį ryžtingai su ja atsisveikinote, pabaigai surengęs savo keramikos darbų parodą Žemaitijos dailininkų sąjungos dailės galerijoje, ir, miestą iškeitęs į kaimą, planavote atsidėti tapybai. Ar pavyko realizuoti savo planus?

– Iš Klaipėdos pabėgau į Valėnus (Kretingos raj.), vedamas begalinio troškimo tapyti. Bet neįvertinau, kad kaime buities nė kiek ne mažiau, o gerokai daugiau: atrodo, nieko kito neveikiu, tik amžinai kūrenu krosnį, pavasarį rūpinuosi sodu, vasarą be perstojo kariauju su žole. Gerai, kad bitininkystę užbaigiau – ne savo noru, tiesiog po vienos žiemos išmirė bitės. Ir taip sukasi mano ratas, vakaras keičia rytą, o tapymui laiko vis neištaikau. Nuvogęs kokią valandėlę, tik kartais užkopiu į savo dirbtuvėlę antrame aukšte, užsidarau ir dar šį tą nutapau. Priešokiais, nes trūksta tai šviesos, tai laiko, tai nuotaikos...

Įdomus pats procesas

– Prieš aliejinę tapybą jūsų kūryboje buvo gražus akvarelės periodas. Ne vieną dešimtį puikių peizažų nuliejote dar „tebedraugaudamas su moliu“. Kodėl dabar nebeliejate akvarele, o perėjote prie aliejinių dažų?

– Tikrai nuliejau daugybę akvarelių. Išbandžiau ne vieną mišrią techniką – akvarelę derinau su pastele, akrilu, tempera. Dar buvo visokių žaidimų su liejimais ant stiklo (enkaustika). Bet viskas kažkur išsibarstė, darbus išdovanojau, nieko nekaupiau. Prieš dešimtmetį (2006 m.) Meno bibliotekoje buvau surengęs savo akvarelių parodą. Gerai, kad vienas kitas geresnis darbas liko, galėsiu šį tą parodyti dabar.

Akvarelių nebelieju, nes visko negaliu įrėminti, o palaidi darbai kažkur nusimėto. Norėjosi kažko rimtesnio, solidesnio. Dabar tapau akrilu arba aliejumi, išmokau tapyti ne tik teptukais, bet ir mentele, kuri leidžia plačiai reljefiškai pasišvaistyti po drobę. Kai tik pamatau, kad darbas užkankintas ir realistiškas, griebiu mentelę ir drąsiai „pasivažinėju“ po savo kūrinį, pataisau. Būna, kad nutaisau. Tada viską nuskutu ir vėl iš naujo tapau. Man įdomus pats procesas. Laisvė ir netikėtas, nenuspėjamas rezultatas. Nelabai žinai, kas bus. Pats žaviausias ir yra tas netikėtumo stebuklas.

Turiu ir rimtesnių darbų, kuriuos tapiau ilgai ir pačiais ploniausiais teptukais.

Temos ir svajonės

– Kaip tik apie juos ir noriu paklausti. Esate nutapęs kelis kruopščius darbus istorine tema. Kuo ji jums įdomi? Kaip pasirenkate siužetus?

– Visada domėjausi Lietuvos istorija. Nesu didelis jos žinovas, bet pro mano akis neprasprūsta tekstai apie mūsų praeitį. Vienas iš rimtesnių mano istorinių darbų – Emilijos Pliaterytės portretas. Visai atsitiktinai išniro ši tema: kūrendamas krosnį varčiau senus laikraščius ir užtikau nedidelį straipsnelį apie šią ypatingą merginą. Vieną kartą perskaičiau, kitą. Ir nebegalėjau jos pamiršti. Supratau, kad turiu nutapyti jos portretą, ir ne šiaip portretą, o kažką ypatingo. Emiliją tapiau beveik metus, vis keičiau ir keičiau kompoziciją, ieškojau tinkamo sprendimo. Pagaliau užbaigiau: mano paveiksle jauna drąsi grafaitė sklendžia oru ant žirgo, o aplink ją daugiafigūrėje kompozicijoje pavaizduota visa to laikmečio Lietuvos istorija, 1831 m. sukilimas. Panašia maniera esu nutapęs Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą, brandinu mintį kada nors nutapyti Vytautą Didįjį, bet kol kas vis neatrandu kompozicinio sprendimo. Manau, jis ateis, o tada jau ir imsiuos darbo.

– Esate minėjęs, kad vieną kūrybinę svajonę tebesinešiojate nuo jaunystės. Papasakokite apie ją.

– Senai svajoju nutapyti savo bočių Jonučių durpyną Renave. Gailiais, vaivorais, mėlynėmis ir bruknėmis apaugęs, po kelmais besiraitančios gyvatės ir žalčiai iki šiol gyvi atmintyje. Tebematau ir bočių Jonaitį, vilkintį baltais drobiniais marškiniais... Gal vienus tokius ir teturėjo. Jo veidas baigia išsitrinti, o aš vis niekaip neprieinu prie tos temos. Turiu susiimti. Ši svajonė man lyg skola, kurią norėčiau spėti grąžinti.

– Ačiū už pokalbį. Svajonės mus ir laiko šioje žemėje. Niekada nenustokime svajoti.