Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos filiale Giruliuose šį savaitgalį dar galima apžiūrėti Virginijos Urbonavičienės autorinę akvarelių parodą „Kelias prie jūros“, tapusią uostamiestyje šiąvasar vykusio 40-ojo tarptautinio akvarelės plenero renginių dalimi.

Gyvenimas po gyvenimo

Tarptautinis akvarelės pleneras, kasmet liepą vykstantis Klaipėdoje ir suburiantis ištikimus akvarelės technikai dailininkus iš visos Lietuvos bei svečius iš Danijos, Suomijos ir Švedijos, šiemet buvo paženklintas liūdesio. Per miestą vilnijant akvarelės vernisažams, užgeso šio renginio sielos ir organizatorės dailininkės Renatės Lūšis gyvybė. Praėjusią vasarą, pritardama menininkės iš Peterburgo Galinos Meteličenko šių metų plenerui pasiūlytai temai „Gyvenimas po gyvenimo“, Renatė dar nežinojo, kad pradėtą darbą teks tęsti jos mokiniams ir bendražygiams.

Ir gyvenimas, nors ir kartu su liūdesiu, tęsėsi. Surengtos trys autorinės – R.Lūšis, Vilijos Kazragytės ir V.Urbonavičienės – parodos miesto bibliotekose ir viena jungtinė – 40-ojo tarptautinio akvarelės plenero dalyvių darbų paroda Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“.

Brandinta 14 metų

Dailininkės V.Urbonavičienės paroda „Kelias prie jūros“, po ilgos – net 14 metų trukusios pertraukos atidaryta Klaipėdos miesto savivaldybės Girulių bibliotekos-bendruomenės namų galerijoje, buvo ypatinga staigmena saviškiams bei svečiams ir tikras iššūkis jai pačiai.

Pristatydama savo parodą, Virginija sakė, kad jaučiasi taip, tarsi vėl laikytų valstybinį egzaminą. Juolab kad tarp svečių buvo jos mokytojas – Šiaulių universiteto Menų fakulteto Tapybos katedros vedėjas, profesorius ir prisiekęs akvarelininkas Antanas Visockas.

Tačiau jos jauduliui tikrai nebuvo pagrindo. Paroda – puiki. Jūros ir gamtos tema – visos ekspozicijos dominantė, harmoningai jungianti darbus į vientisą ciklą, ir potėpio lengvumas, taip sunkiai išgaunamas akvarelėje, nepriekaištingai atsikartoja kiekviename peizaže. Skaidriai ir gracingai nulietos jūržolės, pajūrio medžiai kartu su vėju ir bangomis keliauja iš vieno paveikslo į kitą, atkurdami Virginijos sielai artimus vaizdus, įamžindami permainingas gamtos ir žmogaus būsenas.