Lietuvoje vis netylant kalboms apie seksualinio priekabiavimo skandalus, „metoo“, smurto panaudojimą prieš moteris, kalbama apie viską, išskyrus apie tai, kaip apsaugoti nukentėjusias ir neleisti panašiems atvejams kartotis.

Dauguma žmonių mano, kad smurtas šeimoje tik fizinis. Deja, bet daug dažniau pasitaikantys – psichologinio smurto atvejai, kai auka yra engiama, žeminama, diskriminuojama. Statistiškai Lietuvoje daugiau smurtaujama prieš moteris nei prieš vyrus.

Bendrais duomenimis 2017 m. užfiksuoti 10 968 smurto artimoje aplinkoje atvejai. Po jo sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą patyrė net 3666 moterys. 421 moteriai buvo grasinama nužudymu arba ji buvo terorizuojama. Šie skaičiai išties gąsdina. Net baisu pagalvoti, kiek dar yra atvejų, kurie nebuvo užfiksuoti. Maža to, privalu paminėti, kad net penktadalis smurto – pasikartojantys smurto atvejai.

Valstybės vadovai neturi vieningos nuomonės, kaip turėtų būti kovojama su šia problema. Priėmus smurto artimoje aplinkoje įstatymą, padaugėjo policijos pareigūnų iškvietimų, tačiau pareigūnai kovoja tik su pasekmėmis. Maža to, dauguma tyrimų buvo nutraukti dėl įrodymų trūkumo. O ir kas iš to tyrimo, jei smurtautojas pareigūnų yra suimamas tik 48 valandoms, o po jų gali grįžti atgal į namus ir toliau smurtauti. Jei ne fiziškai, tai psichologiškai. Ir už tai jam niekas negresia.

Čia galėtume imti pavyzdį iš Ispanijos, kur beveik visos bylos dėl smurto artimoje aplinkoje pasiekia teismus. Bylos svarstymo laikotarpiu aukomis yra pasirūpinama. Joms ir jų vaikams suteikiamas prieglobstis, teikiamos psichologo, teisininko, socialinio darbuotojo konsultacijos.

Tuo tarpu Švedijos patirtis tokia: jei įtariama, kad vyras namuose smurtauja prieš moterį, bet apie tai praneša ne šeimos nariai, o kaimynai, giminės ar kolegos (kurie, be kita ko, yra labai visuomeniški), pareigūnai kreipiasi į šeimą, skiria jai psichoterapeutus ir kai, galiausiai, auka prisipažįsta patyrusi smurtą, ji yra nedelsiant atskiriama nuo smurtautojo. Nukentėjusioji lieka gyventi savo namuose, jai skiriama specialistų pagalba, o vyras, kol vyksta tyrimas, gyvena specialios paskirties būste.

Nors mūsų valstybė neskiria pakankamai lėšų šiam klausimui spręsti, telkia labai mažai pajėgumų, galime pasidžiaugti bent jau tuo, kad savivaldybės imasi iniciatyvos steigti nukentėjusiųjų nuo smurto šeimoje krizių centrus. Tokiuose centruose buriama kvalifikuotų specialistų komanda, kuri gali suteikti pagalbą nukentėjusiajai ir ją apsaugoti. Džiugu, kad tarp iniciatyvių savivaldybių yra ir Kauno miesto. Labai svarbu, kad Krizių centruose moterys su vaikais galėtų apsistoti, kol vyksta skyrybų procesas.

Žinoma, krizių centrai gelbsti tik tuo atveju, kai moteris kreipiasi pagalbos, ryžtasi skirtis su vyru. Dažna nukentėjusioji bijo, kad skyrybų atveju neteks dalies ar net viso pajamų šaltinio (jei vyras yra vienintelis dirbantysis šeimoje), būsto, turės viena mokėti banko paskolas, todėl skirtis net nesvarsto. Maža to, atsisako tolimesnio bendradarbiavimo su pareigūnais ir atsiima savo kaltinimus: „kad būtų kuo mažiau problemų“.

Siekdami paskatinti moteris išdrįsti pasipriešinti smurtautojui, privalome pasirūpinti smurtą patiriančių moterų visapusišku saugumu po skyrybų: visišku smurtautojo atribojimu nuo aukos, aukai skiriant visą įmanomą psichologinę, medicininę, finansinę pagalbą iki tol, kol moteriai praeis potrauminis šokas. Tik tokiu atveju moterys nebijos kalbėti. O tik kalbėdamos jos gali sustabdyti smurtą.

Dabar vykstančios akcijos, skirtos atkreipti visuomenės dėmesį į smurtą prieš moteris, yra labai teisingos ir reikalingos, tačiau jose įvardijamos tik pasekmės. Džiugu, jog socialdemokratės moterys užsiima smurto prieš moteris prevencija: rengia mokymus, paskaitas, apie tai šviečia jaunąją kartą. Taip pat organizuoja mitingus, kuriuose aktyviai pasisako už moterų teises.

Dauguma lietuvių, žinoma, pratę savo problemas spręsti patys, tačiau kreiptis į specialistus būtų daug veiksmingiau.

Vyriausybė savo ruožtu turi stengtis daryti viską, kad smurto prieš moteris atvejai būtų sprendžiami ne tik savivaldos lygiu, bet ir taptų prioritetiniu klausimu Vyriausybės darbotvarkėje. Jei priimti įstatymai neveikia, reikia juos tobulinti arba keisti.

Dabartinėje situacijoje pareigūnai net nevažiuoja į iškvietimo vietą, jei skambutis pasirodo „nepakankamai įtikimas“. O jeigu atvažiavę į įvykio vietą neranda smurto žymių, vyras nėra apsvaigęs nuo alkoholio, nepaisant to, kad moteris sako, jog jai ką tik grasino, pareigūnai nieko negali padaryti, nes „grasinimas dar nėra smurtas“. 

Tokia situacija turi keistis nedelsiant. Ne tik Kaune, bet ir visos Lietuvos mastu.