– Žinome, kad vaistai ir gydo, ir žudo. Kaip jūs vertinate ligos istoriją, kai, teigiama, Kauno klinikose netinkamas ligonio gydymas agresyviais vaistais sukėlė jo mirtį?

– Neklysta tas, kuris nedirba. Taigi, klaidos galimos ir medikų darbe. Baisiausia, kai dėl to miršta žmogus. Bet klaida gali turėti prasmę, kai ją išanalizavus ir suvokus, kas padaryta blogai, tai nebus kartojama ir pakilsime į aukštesnį žinių lygį. Ne veltui medicinoje yra sakoma, kad mirusieji moko gyvuosius.

Medicininės klaidos sąvoka yra labai plati. Klaida gali būti paskirti vaistai, į kuriuos ligonio organizmas sureagavo netipiškai ir todėl ligonis mirė. Tokios reakcijos dažnai neįmanoma numatyti, tai vis tiek traktuojama kaip mediko klaida. Tačiau gali būti ir kitokia klaida: kai gydytojas pasielgia taip, kaip pagal medicinines taisykles elgtis yra kategoriškai draudžiama. Ir kai dėl to ligonis miršta, tai yra, manau, netyčinė žmogžudystė.

1999 m. JAV buvo paskelbta studija, nurodanti, kad Amerikoje dėl medikų kaltės per metus miršta apie 98 tūkst. žmonių. Tai sukėlė daug diskusijų, buvo atliktos dar keturios papildomos studijos. Paaiškėjo, kad medikų klaidos galėjo sukelti 130–250 tūkst. mirčių per metus. Taigi, JAV pripažįstama, kad medicininė klaida kaip ligonio mirties priežastis yra rimta problema.

Apie jūsų minimą Kauno klinikų pacientę žinau, nes mačiau ją vieną kartą, kai skubos tvarka stacionarizavau į Hematologijos skyrių. Tada ir pastebėjau, kad ligonei buvo paskirtas netinkamas gydymas.

– Esate gydytojas hematologas, turintis didžiulę darbo patirtį. Ką pastebėjote, konsultuodamas tą ligonę?

Yra pabrėžta, kad jeigu gydant šiais vaistais trombocitų skaičius sumažėja iki 50, daugiau jų skirti nebegalima.

– Turiu 38-erių metų darbo patirtį hematologijos srityje. Pastebėjau, kad pacientei buvo nustatyta liga, kuriai gydyti skiriami vaistai gydymo kursais: leidžiami kartą per mėnesį septynias dienas iš eilės. Šių vaistų gamintojas nurodo, kad vaistai pasižymi toksiniu poveikiu, tai yra mažina trombocitų – labai svarbių kraujo ląstelių, atsakingų už kraujo krešėjimą, kiekį kraujyje. Yra pabrėžta, kad jeigu gydant šiais vaistais trombocitų skaičius sumažėja iki 50, daugiau jų skirti nebegalima. Reikia laukti, kol trombocitų skaičius padidės. Visiems žinoma, kad trombocitų sumažėjimas yra pavojingas, nes gali sukelti kraujavimą ir net mirtį. Tačiau mano kolegė gydytoja, net ir sumažėjus trombocitų skaičiui iki 15, tęsė pradėtą gydymą. Nepaisydama net tris kartus mažesnio trombocitų skaičiaus, negu nurodo vaisto gamintojas, gydytoja septynias dienas iš eilės toliau leido šiuos brangius kompensuojamuosius vaistus, net nemažindama jų dozės. Savaime suprantama, kad trombocitų sumažėjo iki šešių, po to – iki trijų, prasidėjo kraujavimas.

– Ar gydytoja neatliko kraujo tyrimų, kad nematė mažėjančio trombocitų kiekio? Ar tokie tyrimai nėra būtini?

– Vartojant šiuos vaistus reikia stebėti trombocitų kiekio kitimą mėnesio laikotarpiu. Tai būtina sąlyga saugiam gydymui, kad teigiamas vaistų poveikis atsvertų jų nepageidaujamą poveikį. Kai trombocitų kiekis buvo apie 200, tai ir vienkartinis kraujo tyrimas yra pakankamas. Tačiau kai trombocitų prieš naują gydymo kursą sumažėjo iki 80, vaistų skyrimas tapo probleminis ir pavojingas. Nebuvo jokių objektyvių medicininių duomenų, kad trombocitų padaugėjo pakankamai, iki 80, kad būtų galima skirti naują vaistų dozę. Moksliškai pagrįsti tolesnį vaistų skyrimą buvo galima tik apskaičiavus trombocitų atsistatymo laipsnį pagal specialią vaistų gamintojų nustatytą formulę. Tai nebuvo padaryta, bet vaistai buvo paskirti. Kai kitą mėnesį trombocitų sumažėjo iki 15, tai jau buvo toksinio vaistų poveikio padarinys. Tokiu atveju toliau vaistų skirti kategoriškai nebegalima. Buvo privalu ligonį stebėti keturiolika dienų, o trombocitų skaičiui nepadidėjus, atlikti kaulų čiulpų punkciją. Pagal jos rezultatus vertinamas ligos aktyvumas ir nustatomas tolesnio gydymo dozavimas. To vėlgi padaryta nebuvo ir, nepaisant išreikšto toksinio vaisto poveikio, jis buvo skiriamas toliau, net nemažinant vaistų dozės. Ir ligonis mirė.

– Gydytoja, tęsusi gydymą, su niekuo nesikonsultavo? Ji pasitikėjo savo žiniomis?

– Iš gydytojos paaiškinimo supratau, kad ji tikėjo, jog pacientui kraujo liga progresuoja. Taigi, gydytoja pasirėme savo tikėjimu ir neieškojo objektyvių medicininių įrodymų. Vėliau, atlikus kaulų čiulpų punkciją, ligos progresavimas nebuvo nustatytas. O juk medicinoje galioja principas "Primum non nocere", tai reiškia: pirmiausia – nepakenk.

– Įsivaizduoju situaciją, kai gydytoja suprato klaidą...

– Šis atvejis buvo aptartas gydytojų specialistų posėdyje. Niekas iš dalyvavusiųjų, iš jų ir tą ligonį gydžiusi gydytoja, nesurado absoliučiai jokio šio gydymo pateisinimo. Visiems buvo aišku: padaryta klaida. Tačiau po dviejų mėnesių sužinojau, kad šio posėdžio susirinkimo protokole yra teigiama priešingai: gydytojai specialistai pritarė paskirtam gydymui. Kadangi tai visiškai neatitiko realios situacijos, raštu kreipiausi į Klinikos vadovus, prašydamas ištaisyti netikslumus protokole. Tačiau mano prašymas liko be jokio atsakymo. Tada raštu informavau ligoninės vadovybę, bet atsakymo nebuvo beveik du mėnesius.

Negaliu suprasti, kodėl ligoninės vadovams yra patogiau negirdėti ir nematyti tokių raštų ir medikų klaidų. Gal kad ši gydytoja "labai perspektyvi", planuojamos jos stažuotės ir disertacijos. Ar reikia tokiu atveju stebėtis medikų pasakymais, kad "tas ligonis vis tiek būtų numiręs"?! Arba, kad "mūsų dėka jis gyveno dešimt mėnesių", "nežlugdyk jauno žmogaus"! Manau, kad tokia pozicija gerai atspindi, kas slepiasi po baltu chalatu universitetinėje ligonineje.

– Kerštaujate kolegei gydytojai ar jums dėl ligonio mirties ir medikų garbės labai skauda? Dėl galimų klaidų ateityje? Betgi yra toks senas senas tarp medikų sklandantis posakis, kad varnas varnui akies nekerta?

– Aš esu balta varna... Pasvarstykite, kas vyksta, kai dėl nelaimingo atsitikimo miršta žmogus? Įsijungia teisinė sistema: policija, prokurorai ir teismas sprendžia kaltės bei atsakomybės klausimus. O kas vyksta, kai dėl šiurkščios mediko klaidos miršta ligonis? Tiesiog nutylima, nes nepadoru apie tai kalbėti, be to, "manęs tai neliečia". Formaliai sušaukiamas susirinkimas, kur pabėdojama, kad visko būna. Kad reikia stengtis tokių klaidų nekartoti. Ir jokios policijos, jokių tyrėjų, jokių teismų. O artimieji žino, kad ligonis sirgo ir mirė nuo sunkios ligos. Taigi, retorinis klausimas: ar mes, gydytojai, tokiu atveju netampame nusikaltimo – netyčinės žmogžudystės bendrininkais, nes mes slepiame, nepranešame apie nusikaltimą? O kokie yra tokios gydymo įstaigos vadovai? Ar ne jų įsakymais yra sukurtas formalus mechanizmas, kaip medikų klaidos turi būti nagrinėjamos? Ar tas mechanizmas netampa priemone klaidoms paslėpti? Taigi, kokia ligoninės vadovų atsakomybė?

– Ir jums buvo pasiūlyta tylėti ar netgi pagrasinta išmesti iš darbo?

– Savigarba ir sąžinė neleidžia tylėti, būti bendrininku, bet šios savybės yra nuvertintos ir komerciškai nenaudingos. Ligoninės vadovas gydytojams moka 40–50 proc. mažesnį atlyginimą, negu šalies vidurkis, tačiau, sakoma mums, juk mes turime ligonių... Netinkamai kalbėsime – po penkerių metų darbo terminas ligoninėje gali būti ir nepratęstas. Juk yra paklusniųjų, kurie supranta, kad sąžinė ir savigarba yra nereikalinga ir nepaklausi prekė. Tačiau aš nenoriu, kad mano artimas žmogus būtų gydomas tokiu būdu. Be to, juk tai elementariai neteisinga. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga yra informuotas apie šią situaciją. Argi tai ne tik gydytojo klaida, bet ir ligoninės vadovų nusikalstamas aplaidumas, nes jie netinkamai atliko savo pareigas? Kaip tai vertina ministras, parodys netolima ateitis.

Ligoninės administracija paskelbė, kad penkių profilinių klinikų vadovai, gydytojai, rezidentai ir studentai svarstė šį atvejį ir nusprendė, kad jis abejonių nekelia, elgtasi teisingai. Tačiau ligoninės administracija pamiršo paaiškinti, kodėl gydytojai hematologai – šios ligos specialistai savo susirinkime nesurado jokio pateisinimo ligonį pražudžiusių vaistų skyrimui, esant išreikštam toksiniam poveikiui. Nebuvo išsiaiškinta, kodėl susirinkimo protokole buvo teigiama priešingai. Ir kas atsakingas už tokias "klaidas" protokole? Ligoninės administracija pabrėžė, kad buvo remtasi Europos ir JAV ekspertais, teigiančiais, jog pažengusios kraujo onkologinės ligos atvejais skiriant pirmuosius gydymo kursus priešvėžiniais vaistais rekomenduojama gydymo kursų neatidėlioti ir vaistų dozės nemažinti, nepaisant kraujo ląstelių skaičiaus sumažėjimo. Tačiau ligoninės administracija pamiršo paminėti, kad tai pasakytina apie kitas kraujo ligas, o ne apie tą, kuria sirgo šis ligonis.

Paradoksalu, bet po to, kai ligoninės administracija paskelbė, kad šio ligonio "gydymas pripažintas moksliškai pagrįstu ir adekvačiu", generalinis direktorius sudarė naują komisiją šio ligonio gydymo klaidoms ištirti. Manau, tai yra iškalbinga.

Norėčiau tikėti, kad šio ligonio mirtis įgaus prasmę, jeigu Sveikatos apsaugos ministerija, taip pat ir ligoninių vadovai bus priversti sukurti mechanizmą, kuris neleistų paslėpti tokių klaidų. Dabar gi Lietuvoje vaizdelis kitoks: yra natūralu nepastebėti ar net paslėpti medikų klaidas. Manau, kad seniai laikas pabaigti tokią praktiką.

Komentarai

Nora Ribokienė, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorė

Sveikatos apsaugos ministerija įpareigojo Kauno klinikas atlikti vidaus medicininį auditą dėl minimam pacientui Hematologijos skyriuje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, taip pat išnagrinėti šio klinikinio atvejo aptarimo Hematologijos skyriuje ypatumus, o tyrimo medžiagą pateikti Akreditavimo tarnybai.

Akreditavimo tarnyba gavo Kauno klinikų generalinio direktoriaus sudarytos komisijos nagrinėjimo medžiagą, išvadas bei siūlomus sprendimus. Pažymime, kad Komisija pripažino buvus tam tikrų paciento gydymo neatitikimų, o paciento medicininės dokumentacijos pildymą įvardijo kaip turintį esminių trūkumų. Komisija pasiūlė ir dvi alternatyvias priemones įvertinti pacientą gydžiusios gydytojos veiksmus.

Akreditavimo tarnyba šiuo metu baigia nagrinėti pateiktą Kauno klinikų atlikto vidaus medicininio audito medžiagą ir priims galutinį sprendimą dėl neplaninio patikrinimo būtinumo Akreditavimo tarnybos iniciatyva.

Inesa Bunevičienė, Kauno klinikų Viešosios komunikacijos tarnybos vyr. specialistė

Kauno klinikų sudarytos komisijos išvadose nustatyta, kad medicininės dokumentacijos pildymas turi esminių trūkumų, kurie apsunkino komisijos darbą vertinant taikyto gydymo adekvatumą. Tačiau komisija, vertindama situaciją plačiau, išanalizavusi faktinius paciento ligos istorijos duomenis, remdamasi mokslu grįstais įrodymais ir patvirtintomis tokių ligų gydymo rekomendacijomis, nustatė, kad taikytas gydymas buvo tinkamas ir medicininių pažeidimų rasta nebuvo.

Komisija siūlė Hematologijos klinikos gydytoją hematologę (vardas ir pavardė redakcijai žinoma – red. past.) įspėti dėl nustatytų darbo tvarkos pažeidimų arba spręsti klausimą neeilinės atestacijos metu. Kauno klinikų generalinis direktorius, įvertinęs komisijos išvadas ir siūlymus, nutarė surengti neeilinę atestaciją, kuri numatyta gruodžio 19 d.