Pėdsakus naikino ugnimi

Sodininkų bendrijoje „Rykštynė“, esančioje Karmėlavos kapinių pašonėje, gyvenusios 65-erių Z. T. apanglėjęs kūnas buvo rastas pernai spalio 15-osios vakare, gesinant gaisrą jos medinuke. Atvykus ugniagesiams gelbėtojams, šis jau degė atvira liepsna.

Prieš penkias dienas Z. T. sūnus buvo leidęs apsigyventi motinos namelyje ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjusiam V. Kulikovui. Pastarasis kaltinamas tą vakarą, būdamas neblaivus, negyvai žarstekliu užtalžęs namelio savininkę – sudavęs jai ne mažiau kaip aštuonis smūgius.

Apie šį gaisrą ugniagesiams gelbėtojams buvo pranešta apie 20 val. – kai V. Kulikovas pranešė apie tai kaimynui. Tačiau šis – neregys, todėl nematė, ar esą atbėgęs ieškoti pagalbos ir dėl namelio šeimininkės likimo jaudinęsis V.  Kulikovas iš tikrųjų ėjo į gaisravietę šios gelbėti, kaip žadėjo.

Nėra jokių liudytojų ir mačiusių tragiškai pasibaigusį namelio savininkės bei V. Kulikovo konfliktą. O šis ikiteisminio tyrimo metu buvo linkęs teigti esą nužudytoji išvedė jį iš kantrybės.

Pirmadienį atvertus teisme šią bylą, V. Kulikovas prašė remtis jo anksčiau duotais parodymais, atsisakydamas juos duoti teisme. Teisėja juos pagarsino – esą Z. T. nužudymu pasibaigęs konfliktas įvyko po judviejų išgertuvių, kai šeimininkė pareiškė teisiamajam, kad šis jai jau nusibodo ir liepė išeiti. Veltui jis dar skambinęs jos sūnui ir prašęs, kad šis leistų dar pasilikti. O kraunantis daiktus, esą namelio šeimininkė, su kuria jis ir toliau plūdosi, pirmoji jam trenkė žarstekliu ir prakirto antakį. Pamatęs, kad iš šio bėga kraujas, V. Kulikovas teigė nebesusivaldęs – atėmęs žarsteklį ir išliejęs visą pyktį. Nustatyta, kad Z. T. buvo padaryti skeveldriniai kaukolės lūžiai.

Įvarė save į kampą?

Pamatęs, kad auka nebejuda, V. Kulikovas teigė labai išsigandęs, todėl ir nusprendęs sunaikinti ką tik padaryto nusikaltimo pėdsakus ugnimi. Įmetęs į krosnį vieną po ranka pasitaikiusio skuduro galą ir ant viršaus užmetęs poroloninį čiužinį, jis skubiai paliko nusikaltimo vietą, bandydamas susikurti alibi – nusipirko Karmėlavos parduotuvėje alaus ir nuėjo pas draugus, tikėdamasis, kad šie vėliau paliudys, kur jis praleido tą vakarą.

Kai su vienu iš jų grįžo prie Z. T. namelio, iš šio jau rūko dūmai. Vidun įbėgęs draugas grįžęs laukan pareiškė, kad matęs ant lovos gulinčią kažkokią moterį, kuri galimai dar gyva. Todėl netrukus vidun buvo įėjęs ir pats V. Kulikovas. Tačiau, springdamas nuo dūmų, greitai supratęs, kad namelio šeimininkė tokiomis aplinkybėmis išgyventi negalėjo, spruko laukan, palikęs ją gaisravietėje.

Po šio nusikaltimo V. Kulikovas dar turėjo akiplėšiškumo kreiptis į nužudytosios sūnaus, kuris tuo metu dirbo kitame mieste, sugyventinę, kad ši laikinai įsileistų jį po savo stogu. O šiai atsisakius, paskambino telefonu 112 ir pareiškė, kad ketina nusižudyti. Pirminiais duomenimis, netgi persipjovė viešoje vietoje venas, dėl ko atsidūrė Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje, kurioje ir buvo sulaikytas už penkių dienų po įvykio sodininkų bendrijoje „Rykštynė“.

Skandalingas šleifas

Kaip jau rašyta, V. Kulikovas nužudė pastogę jam suteikusią Z. T., slapstydamasis nuo teismo proceso dėl didelį atgarsį sukėlusios keturiolikmečiui surengtos egzekucijos.

Šis buvo pagrobtas Kalniečių mikrorajone, nusivežtas į Karmėlavos apylinkes ir ten seksualiai prievartautas. Galiausiai nustumtas nuo aukšto skardžio į Nerį, kurią sugebėjo perplaukti ir paprašyti kitame krante gyvenančių žmonių pagalbos.

V. Kulikovas, kaip ir kiti jo bendrininkai, kaltinamas minėtoje taip pat Kauno apygardos teisme, tik už uždarų durų, nagrinėjamoje byloje dėl neteisėto nepilnamečio laisvės atėmimo, jo seksualinio bei turto prievartavimo ir pasikėsinimo nužudyti. Nors jis, kaip ir kiti penki teisiamieji, tiesiogiai aukos neprievartavo, tačiau ir neužbėgo už akių šiam nusikaltimui. Priešingai – padėjo vienam iš bendrininkų tai padaryti. Vienas iš jo bendrininkų keturiolikmečio pagrobimo byloje – jau minėtas nužudytos Z. T. sūnus, leidęs jam apsigyventi mamos namelyje.

Ieškiniai – penkiaženkliai

Minėtas V. Kulikovo bendrininkas keturiolikmečio pagrobimo byloje, kaip ir jo sesuo, Z. T. nužudymo byloje pripažinti nukentėjusiaisiais.

Jų advokatas pateikė teismui ieškinius, kuriuose jo atstovaujamieji prašo priteisti iš V. Kulikovo ne tik gaisre sudegusių jiems priklausiusių daiktų vertę, bet ir moralinį atlygį. Abu prašo po 30 tūkst. eurų.

Nužudytosios dukra teigė, kad po mamos mirties jai sutriko širdies veikla, o teismo išvakarėse ji net pateko į reanimaciją, kur sužinojo, kad būtina operacija.

Nužudytosios sūnus pirmadienio posėdyje nedalyvavo. Jis, kaip ir V. Kulikovas, – šiuo metu už grotų, nes abu jau minėtoje keturiolikmečio pagrobimo byloje, kurioje buvo palikti laukti nuosprendžio laisvėje, nepateisino šio pasitikėjimo. V. Kulikovas nepasirodė viename iš teismo posėdžių, dėl ko 2016-ųjų spalio 11-ąją, jau prisiglaudus Z. T. sodo namelyje, buvo paskelbta jo paieška.

31-erių V. Kulikovas – jau tris kartus teistas. Prieš septynerius metus atsidūręs už grotų dėl apiplėšimo, jis ir ten sugebėjo įvykdyti tokį patį nusikaltimą. O vėliau – dar ir apsivogti bei sunaikinti svetimą turtą. Į laisvę jis grįžo vos prieš pusmetį iki keturiolikmečio pagrobimo.