Gėlių įvairovė

Nuo pat ryto Lietuvių liaudies buities muziejaus lankytojus viliojo prie Račkiškių koplyčios įsikūręs kermošius. Medžio šešėlyje šventės puokštes pynė muziejaus etnografė Gražina Žumbakienė. Jas buvo galima įsigyti už simbolinę auką, o vėliau, nunešus bažnyčion, pašventinti.

Gamtos gėrybių moteris pririnko pilnus glėbius, tad kiekvienas galėjo atrasti sau tinkamiausią puokštelę. Vieni pirmenybę teikė laukų gėlėms, kiti Žolinės gėrybes rinkosi pagal tai, kas ilgiau išsilaikys namuose.

„Pagalvojau, kad puokštė sudžius, ilgiau galėsiu ja džiaugtis. Kadangi puokštelę šventins, norisi, kad greitai spalvoti žiedai nenuvystų. Tikrai ne visas gėles žinau, kokios yra mano puokštelėje, lyg yra ramunėlių, avižų, dobilų, bet vis tiek man ši puokštė patinka“, – sakė pirmą kartą Rumšiškių muziejuje apsilankiusi šiaulietė Jolanta.

Etnografai papasakojo, kad teko nemažai paplušėti, kol pavyko įvairiausių gėlių pririnkti Žolinės šventei. Muziejaus darbuotojai po laukus braidžiojo net kelias dienas.

„Visos Lietuvos Žolinės puokštėms būdingas kietasis kietis, kadangi tai apsauga nuo perkūnijos. Tačiau kiekvienam regionui yra būdingi tam tikri augalai. Į aukštaitišką puokštę, be minėto kiečio, moterys dar dėdavo įvairių varpų ir žydinčių gėlių iš laukų ir darželių. Žemaičiai dar įdėdavo dygiąją usnę. Dzūkai ir Rytų Lietuva puokštę praturtindavo daržovėmis, tokiomis kaip burokėlis, morka, kopūstas, obuoliai. Jie net bulves suverdavo. Visas gėles apylinkėse rinkome, tik antradienį iš laukų lietus išvijo“, – sakė etnografė G.Žumbkienė.

Jos kolegė, vienos sodybos prižiūrėtoja Daiva siūlė pačios darytų linų vainikėlių. Moteris pasakojo, kad seniau visos merginos pasipuošdavo linų vainikėliais, nes šiuo metu jie kaip tik subręsta.

„Man vainiką iš linų trunka nupinti apie pusvalandį. Tai labai gražiai atrodantis vaikinas“, – tikino pašnekovė.

Žolių orientacinės varžybos

Šiemet Lietuvių liaudies buities muziejus pasiūlė netradiciškai paminėti Žolinės šventę. Visus lankytojus pakvietė išbandyti orientacines varžybas „Pažink lietuviškas vaistažoles“ ir taip susipažinti su vaistažolių nauda organizmui, laimėti naudingų prizų bei iš gerai žinomo fitoteraeuto Virgilijaus Skirkevičiaus išgirsti, kokias žoles būtina turėti namuose.

„Varžybose buvo keturios stotelės, kuriose yra tam tikros augalų grupės, skirtos skausmui, stresui, širdžiai ar nervams. Dalyviams aiškinta, kokios žolės gelbsti nuo kasdienių ligų. Kartais žmonės net nesusimąsto, kad pagalbą gali gauti žolėje. Tikslas ir buvo toks, kad žmonės norėtų ir mokėtų kalbėtis su žole. Kitas dalykas, norisi, kad žmonės atrastų malonumą vaikščiojant su šiaurietiškomis lazdomis“, – tikino orientacinių varžybų vedėja Zita Kelmickaitė.

„Man svarbu parodyti, kad augalai yra labai svarbi gydymo priemonė ir jie turi dalyvauti gydymo procese. Dabar kiekvienos ligos atveju turime daug cheminių vaistų, tačiau šalia turi būti ir augalai. Žolinės yra tik pretekstas kalbėti apie žoles, todėl taip ir kilo pačių varžybų idėja“, – sakė V.Skirkevičius.

Žolinės reikšmė

Etnografai aiškino, jog  Žolinė tai – atsisveikinimo su žalumynais ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Lietuvoje įvedus krikščionybę, Žolinės šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena.

Sakoma, kad Žolinė esanti bene vienintelė metų šventė, kai visos gėlės nori būti nuskintos ir nuneštos į bažnyčią. Nuo seniausių krikščionybės laikų gyvuoja paprotys šią dieną Bažnyčioje šventinti vaistingas laukų žoleles, gėles, javus ir daržoves . Tikima, kad pašventintos gėlės apsaugo namus nuo perkūno, gaisro, piktųjų dvasių. Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.

Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas arba liks vienas bėdoj. Tai ypatinga šventė, nes žmogus, turėdamas savo derlių aruoduose, atsigręžia į artimą ir jam siūlo pagalbą.