Perkeltas iš apačios

Vienoje seniausių iki XVI a. susiformavusioje Kauno Mažojoje gatvėje, įkalnėje, stūkso seniausias Vilkijos pastatas. Tai Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus, buvusi klebonija. Manoma, kad šis istorijos paminklas iškilo XVIII a. pirmoje pusėje. Atminimo lenta ant medinuko sienos byloja 1862–1864 m. čia gyvenus garsųjį tautosakininką, leksikografą, etnografą kunigą A.Jušką.

Pagal pirminį planą pastate buvo penki kambariai, trys sandėliukai ir trys virtuvės. "Iš pradžių šis klebonijos pastatas stovėjo šalia senosios bažnyčios žemai, arčiau Nemuno.  Bažnyčia ten keliskart degė. Skirtingi šaltiniai nurodo, kad namas į dabartinę vietą perkeltas 1845 arba 1850 m.", – pasakojo A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejaus įkūrėjas Arūnas Sniečkus.

Autentiškiausia A.Juškos gyventoje klebonijoje – kamino patalpa. Nemažai medienos šiame beveik 300 metų siekiančiame name yra pakeista, namas ne kartą rekonstruotas. A.Sniečkus didžiuodamasis rodo seklyčios lubų sijas. "Jos – autentiškos. Anksčiau lubos būdavo kalkinamos – kad būtų šviesiau. Kalkės sijas tarsi užkonservavo – jos labai gerai išsilaikė", – atkreipė dėmesį muziejininkas.

XIX a. klebonijos sodybą sudarė nemažas gyvenamojo namo, sodo ir ūkinio sektoriaus kompleksas. Pati sodyba buvo išsidėsčiusi trimis aukštėjančiomis terasomis.

Sovietmečiu beveik neprižiūrimas pastatas buvo siaubiamas vandalų. Ieškota paslėptų pinigų, kitokio turto. 1990 m. čia atvykęs A.Sniečkus prisimena aplink besimėčiusius glazūruotus XIX a. krosnių koklius. Daugelis baldų buvo išvogta. Muziejininkui pavyko atgauti, manoma, senajai klebonijai priklausiusį laikrodį, komodos dalį.

Sovietmečio pabaigoje namas buvo restauruotas, tačiau ne viskas padaryta tinkamai. "Nuimant sienų tinką, buvo rasta ši krosnis. Matyt, čia dirbę darbininkai patingėjo valyti senas nudaužytas krosnies plytas – sumūrijo naujas", – skėstelėjo rankomis A.Sniečkus.

Muziejininkui nerimą kelia pradėjusios pūti kelios namo išorinių apkalų lentos rytinėje namo pusėje. "Name neįrengti lietvamzdžiai, neišspręsta lietaus vandens nutekėjimo problema. Šioje vietoje lietaus vanduo teka nuo stogo ir laša ant žemės, kaupiasi. Dėl to apatiniai lentų galai ėmė pūti. Kas darosi po jais – neaišku", – muziejininkas apgailestavo, kad pinigų  lietvamzdžiams, drenažui įrengti ir lentoms pakeisti nėra.

Statė dvarelio ūkvedys

Kiek aukščiau, Kauno gatvės įkalnėje, ties posūkiu į Bažnyčios gatvę, į akis krenta didžiulis geltonas medinis gyvenamasis namas. 1920 m. jį pasistatė Jagminiškių dvarelio ūkvedys Jonas Grigas. "Prie Padauguvos kaimo buvusį Jagminiškių dvarelį valdęs dvarininkas Strumila skyrė ūkvedžiui lėšų namui Vilkijoje statyti – kad senatvėje būtų arčiau bažnyčios. Namas pastatytas didelis, erdvus, su aštuoniais dideliais kambariais, didžiule sale pirmajame aukšte ir dešimčia kambarių antrajame aukšte. Namo statyba kainavo apie 60 tūkst. tarpukario litų", – sakė pusę šio namo valdantis Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas.

Iki šių dienų išliko autentiški namo langai su vidinėmis langinėmis, gaminti vietinio dailidės. "Tikslumas – begalinis: langai ir dabar lengvai atsidaro. Beje, iš pradžių namas buvo nudažytas ne geltonai, kaip dabar, o rudai su sodraus rugiagėlių mėlynumo apvadais ir baltais langų rėmais", – prisiminė Z.Kalesinskas.

Pirmasis namo aukštas buvo išnuomotas teismui. Viename jo gale įsikūrė teismo salė, raštinė, kitame gyveno teisėjas su žmona. Ši buvo gydytoja, tame pačiame name įsirengė kabinetą ligoniams priimti. Antrajame aukšte gyveno J.Grigo ir Petronėlės Grigienės vaikai – trys sūnus ir dukra. Sovietmečiu pastatas nacionalizuotas. "Čia veikė ir Vilkijos vykdomojo komiteto teismas, ir poliklinika. Atkūrus nepriklausomybę, pastatas grąžintas Grigų vaikams. 1991 m. aš su savo pirmąja žmona Dalia, Genovaitės Grigaitės-Bartaševičienės dukra, čia įkūrėme aukštesniąją D. ir Z.Kalesinskų liaudies amatų mokyklą", – pasakojo vienas jos įkūrėjų. Mokykla veikė iki 2007 m.