Unikalūs, todėl įdomūs

Šimtmečius menančio Senamiesčio, kur, atrodo, turėtų būti tylu, seno pastato rūsiuose šurmuliuoja jaunimas. Taip – ne vyninėje ir ne kazino, o muziejuje. Susispietę prie menzūrėlių ir kolbelių lentynose po stiklu jie studijuoja etiketes ir receptus.

Taip, tai Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus, ir jaunimui, atrodo, jame labai įdomu.

"Mūsų lankytojai – ne tik jaunimas, ir ne tik iš Lietuvos. Pirmadieniais muziejus ekskursijų nepriima, bet kaip neįleisi, kai prie durų brazdinasi pulkas japonų, keliaujančių po Europą ir specialiai pas mus užsukusių", – Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius Tauras Mekas šio unikalaus lobyno populiarumu nesistebi.

Po to, kai "Trip Adviser" svetainėje kažkas iš Vakarų turistų muziejų pavadino paslėptu perlu Kauno senamiestyje, jam geresnės reklamos nebereikia. Svetainės administratoriai kelis kartus per metus įvertina turistų minimus objektus ir šio muziejaus reitingai išlieka labai aukšti.

"Mes unikalūs tikrumu. Visi eksponatai yra autentiški, šviesaus atminimo docento Alfonso Kaikario pradėti rinkti praėjusio amžiaus viduryje. Būtent jie, o ne liečiamieji ekranai bus įdomūs ir po 200 metų. Naujos technologijos – gerai, bet jos laikinos, nes labai greitai keičiasi. Ir labai greit pasensta. Investicijos į naujas technologijas muziejuje, abejoju, ar turi prasmę, būtume tokie patys, kaip daugybė kitų visame pasaulyje", – akivaizdu, kad mokslų daktaras T.Mekas didžiuojasi tuo, kas sukaupta Lietuvoje ir eksponuojama Kaune.

Direktorius džiaugiasi ir tuo, kad muziejus, atidarytas 1975 m., turi solidų įtėvį – Lietuvos sveikatos mokslų universtitetą (LSMU), kurio vadovybė atsakingai rūpinasi šia jai pavaldžia kultūros įstaiga.

Pagarba praeičiai

Ir vis dėlto T.Mekas turi rūpesčių. Jam širdį skauda dėl šiandienės farmacijos, kuri mutavo, išsigimė ir netenkina nei šią profesiją pasirinkusių vaistinių darbuotojų, nei jų pacientų.

Galbūt tikrai muziejininko misija – priminti ir siekti sugrąžinti senąsias vaistininkystės tradicijas, kad farmacijos magistrantūrą baigę specialistai galėtų dirbti jiems mielą darbą ir būti naudingi visuomenei. LSMU Farmacijos fakulteto absolventui T.Mekui skauda širdį ir dėl jo mokytojų bei vyresniosios kartos kolegų, kurie nustumti į užmarštį be jokios pagarbos ir padėkos.

"Daugybė žmonių, kuriems buvo lemta dirbti 1960–1990 m. ir kurie padarė labai daug Lietuvos farmacijai, už savo nuopelnus netgi kaimyninėje Lenkijoje būtų superžvaigždės. Lietuvoje į farmaciją įsiveržus prekybos bendrovėms, sukūrusioms vaistinių tinklus, tų žmonių tarsi ir neliko", – ne be apmaudo kalba T.Mekas.

Visas Holivudas apalptų iš malonumo, matydamas tokią pagarbą, o pas mus nusistebėta, kad Dalai Lama atpažino kažkokį senį.

Jis primena vaistininką Donatą Butkų, kuris buvo žinomas Šveicarijoje, Vokietijoje, Amerikoje. Deja, Lietuvoje tik tuomet, kai pas mus viešėdamas garsusis Dalai Lama iš Tibeto priėjo prie šviesaus atminimo D.Butkaus ir jį apkabino kaip seną pažįstamą, visiems kilo klausimas, kas tas lietuvis.

"Visas Holivudas apalptų iš malonumo, matydamas tokią pagarbą, o pas mus nusistebėta, kad Dalai Lama atpažino kažkokį senį", – ironizuoja T.Mekas ir su didžiausia pagarba mini ne tik Tibeto medicinos žinovą D.Butkų, bet ir ekonomikos mokslų daktarę Reginą Žukienę, tobulai tvarkiusią Lietuvos farmaciją, dabar rašančią knygas apie tremtį, Žemaitijos miestelius ir korifėjus.

Padėkos renginiu

Biomedicinos mokslų daktaras Antanas Gendrolis, įkūręs Kaune garsią Endokrininių preparatų gamyklą – didžiausią farmacijos įmonę Rytų Europoje, kurios produkcija buvo eksportuojama net į Japoniją, šiandien irgi mažai kam žinomas.

"Man keistais metodais įmonės įkūrėjas išstumiamas iš posto, ateina nauji žaidėjai, įmonė privatizuojama ir sunaikinama. Antanas Gendrolis iš tų gyvenimo griuvėsių ramiai pasitraukia ir pradeda dirbti universitete, parengia daugybę doktorantų, nors  kitas palūžtų. Man šis žmogus – eruditas, nuveikęs didelius darbus, bet ar jam tinkamai padėkota?" – direktorius T.Mekas ketina visiems pareikšti padėkas poryt Lietuvos farmacijos ir istorijos muziejuje vyksiančiame šalies vaistininkų apdovanojimų renginyje "Gloriae Pharmaciae Lituaniae".

Renginio idėjos bendraautoris ir mecenatas – vaistininkas Anatolijus Kostiukevičius, seniai palikęs Lietuvą ir senąją mūsų šalies farmacijos mokytojų metodiką sėkmingai pritaikęs Anglijoje, Londono centre veikiančioje vaistinėje.

Skaudina nuopuolis

– Kuo pranašesnė senoji vaistininkystė, kas jus labiausiai, be nepagarbos autoritetams, farmacijos srityje skaudina šiandien? – iš T.Meko norisi išgirsti konkrečių argumentų.

– Aš matau ir kolegos man pritaria, kad dabar šiuolaikinėje Lietuvos farmacijoje – nuopuolis. Žmonės sako, kad vaistai labai brangūs ir dėl to kalta vaistininkų mafija. O kaip yra iš tiesų? Rinka užgrobta verslininkų, vaistininkai gauna elgetiškus atlyginimus. Vos įvažiuoji į Lenkiją – jie vos ne dvigubai didesni, o juk darbas, kvalifikacija – ta pati, net lietuviškas diplomas tinka. Pas mus vaistai, palyginti su Lenkija, kone dvigubai brangesni. Kažkas uždirba didžiulius pinigus, o profesionalai lieka samdiniais.

– Jums, net nedirbančiam vaistinėje, rūpi šios problemos ir bandote inicijuoti jų sprendimą?

– Lietuva, Lenkija, Estija, Vokietija, Italija pradėjo savo valstybės kūrimą nuo savo istorijos išaukštinimo. Mums reikia atsigręžti į farmacijos istoriją, prisiminti ją, o tai paskatins atgimimą. Rezultatus pamatysime galbūt dar negreitai, bet nedaryti nieko ir dėl visų negerovių kaltinti vaistininkus man yra nepriimtina, tai mane, kaip farmacininką, skaudina.

Žmonės sako, kad vaistai labai brangūs ir dėl to kalta vaistininkų mafija. O kaip yra iš tiesų?

– O kodėl jūs, farmacininkas, tapote muziejininku?

– Šviesaus atminimo docentas Alfonsas Kaikaris mane prikalbino dirbti čia. Jis buvo labai geras mokytojas, studijų metais rinkome senienas, man patiko čia, muziejuje.

Rodiklis – istorinė patirtis

– Jūsų daktaro darbo tema – gyvūninės kilmės medžiagos lietuvių liaudies medicinoje. Argi tokių yra?

– Ir aš taip galvojau, kad jų mažai, o vaistinių augalų – labai daug, todėl pasirinkau, kas lengviau. Bet tai buvo lemtinga klaida, nes gyvūninės kilmės vaistinių medžiagų irgi yra daug. Tai ir insulinas, kažkada ekstrahuotas iš kiaulių kasų – Kaune prieškariu tai buvo daroma, ir paprasčiausias pienas su medumi. O kur dar sviestas, barsuko, kiškio taukai, gyvatės nuodai. Bitutė įgėlė į nugarą – pagerėjo, o juk tai irgi gyvūninės kilmės vaistas.