Vyras ne tik nebeišgali susimokėti už Centre teikiamas paslaugas – jį slegia ten patirtas psichologinis ir fizinis smurtas.

Fizinę negalią turintis kaunietis šiais metais pradėjo studijuoti Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) Sveikatos psichologijos specialybę. Dėl to dabar daug laiko praleidžia paskaitose, kur jį nuveža ir namo parveža pasamdytas vairuotojas. Kadangi Elvidijus negali pats važiuoti neįgaliojo vežimėliu, vairuotojas jį turi palydėti iki auditorijos, o paskui ir iki buto durų: padėti užlipti laipteliais, vedančiais iki lifto, juo užkilti į aštuntą aukštą ir atrakinti buto duris.

"Didžiausia problema, kad šis žmogus man per senas, be to, serga diabetu. Jam bet kada gali kilti sveikatos problemų, o kito žmogaus aš neturiu", – Elvidijaus sesuo gyvena JAV, o mama dar prižiūri 99-erių neįgalią močiutę. Vyrą kartais paveža vienas giminaitis, tačiau jis dirba ir negali skirti tiek laiko, kiek reikia.

Elvidijus dar gerai prisimena ir anksčiau jį namo veždavusius Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro vairuotojus. "Matėte, kokia laiptinė, kiek laiptelių iki lifto? Tai va, įveža ir palieka prie pirmų laiptų. Sako, esi protingas vyras, tegul palydi tave iki buto durų. Skambindavau mamai, laukdavau kaimynų, – kaunietis pasakojo, kad palikdavo jį ir prie šalia namo esančio prekybos centro, kur pasityčiodami dar pasiūlydavo rinkti pinigus. – Susistabdydavau praeivių ir paprašydavau, kad palydėtų iki buto durų, atrakintų ir įvežtų."

Neadekvatus mokestis

Vyras pasakojo, kad Centrą lankyti pradėjo nuo jo pastatymo laikų – maždaug 1998-ųjų. "Buvo geras užjaučiantis direktorius, kuris nuo plytos prie plytos tą centrą pastatė. Jeigu bėda ar kokia situacija namuose, leisdavo neribotą laiką pagyventi Centre", – anot jo, dienos priežiūros mokestis tuomet siekė apie 150 litų per mėnesį, o visos paros – maždaug dvigubai tiek.

Dabar, pasak Elvidijaus, mokestis už vieną dieną yra 7 eurai, o jei nori Centre nakvoti, turi atiduoti 400 eurų per mėnesį: "Mokestis yra nerealiai didelis ir neadekvatus, nes už tą sumą negaudavome nei masažo, nei vaistų suleisdavo, kitą kartą ir mankštos nebūdavo. Kitas dalykas, neatsižvelgiama į žmogaus socialinę padėtį: mano mama našlė, daugiau neturime giminių, kurie mums padėtų."

Už minėtą 400 eurų mokestį esą Centro gyventojai ir būdavo maitinami netinkamai. Anot Elvidijaus, skiriami tik pietūs, todėl jam reikdavo pirkti papildomo maisto. Vyras tikina, kad maisto liktų, jei Centro darbuotojai jo neišsineštų namo. "Buvo tokių darbuotojų, kurie ir naktį neprieidavo. Mano ir lova šlapia buvo, o jie vis mane kaltino, kad aš geriau pasisamdyčiau žmogų ir likčiau namie", – pasakojo vyras.

Girtaudavo darbe

Pasak kauniečio, per dvidešimtmetį Centro darbuotojai mažai pasikeitė, tačiau anksčiau tokios savivalės nebūdavo, nes buvo griežtesnis direktorius. Anot jo, socialiniai darbuotojai ateidavo išgėrę, kartais gerdavo ir darbe, o tada imdavo smurtauti. "Teko ir man nukentėti. Ir nuo vyrų, ir nuo moterų. Dėl to, kad aš paprašiau, jog mane nupraustų, padėtų išlipti ir įlipti į vežimą, kad valgyti duotų, kiek aš noriu", – prisiminęs savo patirtį Centre graudinosi Elvidijus. Esą nauji socialiniai darbuotojai būdavo priimami ne iš Darbo biržos, o iš savų rato, todėl nieko nebijojo ir elgėsi, kaip panorėję.

Anksčiau vyras likdavo nakvoti Centre, kai mama išvažiuodavo į JAV aplankyti dukros, o kartais jis tiesiog norėdavo, kad mama galėtų pailsėti. Dabar jis tikino nebeįstengiantis gyventi ten, nes reikia ne tik išlaikyti savo ir mamos butą, bet ir susimokėti už mokslus LSMU. Nors valstybė kauniečiui dalį studijų mokesčio kompensuoja, per metus jis turi sumokėti 2270 eurų, tai yra maždaug 300 eurų per mėnesį.

Anot Elvidijaus, Centro mokestis būtų dar pakenčiamas, jei už jį būtų suteiktos atitinkamos paslaugos ir su klientais būtų elgiamasi žmogiškai. "Man jie į akis sakė, kad manęs čia nenori, nes reikia nurengti, aprengti, nuprausti. Siūlė rinktis senelių namus, tačiau juk aš galiu nuspręsti, kur man eiti", – piktinosi jis.

Elvidijus tikrai buvo pas mane atvykęs ir išsakęs tai, kas jo netenkina. Pavyzdžiui, yra sakęs apie darbuotojus, kurie blogai dirbo, neatliko savo pareigų. Dabar kai kurie jo minėti darbuotojai jau nedirba mūsų įstaigoje.

Jaučiasi nereikalingas

Pasak pašnekovo, Centro esmė – neįgaliųjų dienos užimtumas. Čia tėvai atveda savo vaikus, turinčius fizinę, psichinę ar kompleksinę negalią, kai negali jais pasirūpinti dienos metu. Tačiau kadangi mieste, anot Elvidijaus, panašių paslaugų niekas neteikia, Centre lankosi ne tik jaunimas. Vyriausiai klientei – 68-eri.

Tėvams, negalintiems prižiūrėti savo vaikų ilgesnį laiką, siūloma atokvėpio paslauga. Anot vyro, kažkodėl jam ši paslauga buvo siūloma tik penkias dienas per savaitę, o savaitgaliais jis būtų varomas namo. "Penkias darbo dienas galiu nakvoti, savaitgalį turiu grįžti namo ir samdytis žmogų, kuris mane prižiūrėtų, o tada pirmadienį vėl eiti į Centrą? Man taip neišeina", – pasak Elvidijaus, žmonėms, kurie savarankiškai juda ir savimi pasirūpina, savaitgaliais buvo leidžiama likti, o tų, kuriems reikia daugiausia priežiūros, niekas nenorėjo.

Kantrybės taurę pripildė reikalavimas gauti pažymas iš gydytojų ir seniūnijos darbuotojų, kurie įrodytų būtinybę likti nakvoti Centre. "Nuvažiavau prie Eigulių seniūnijos, tai ne tik ten nepatekau, niekas su manimi net nekalbėjo. Dėl viso šito nusprendžiau Centro išvis nebelankyti. Tegul meras atvažiuoja pas mane, pasižiūrėti, kaip aš gyvenu, kaip vargstu. Tačiau niekas mūsų neklausia", – iš nusivylimo pravirko Elvidijus.

Ieško pagalbos

Patirtų nuoskaudų kaunietis dar nenori užmiršti – planuoja Centrui iškelti bylą, todėl ieško teisininko, kuris galėtų jam padėti surašyti ieškinį. O kol kas jam svarbiausios studijos LSMU, į kurias nuvežti reikia žmogaus, turinčio pakankamai laisvo laiko.

"Kreipiausi į Samariečių bendriją ir "Caritą", bet nesulaukiau pagalbos. Man reikia žmogaus, kuris nuvežtų į paskaitas, ar kur kitur asmeniniais reikalais, ir palydėtų iki namų. Aš galiu atsistoti, prilaikomas užlipti ir nulipti laiptais, išeina ir kelis žingsnius žengti. Tačiau negaliu pats nueiti į tualetą ir važiuoti vežimėliu", – Elvidijus turi įsigijęs elektrinį vežimėlį, tačiau jo neišeina nei užnešti laiptais, nei įkelti į automobilį. Anot vyro, tokie vežimėliai skirti žmonėms, turintiems nuosavus namus.

Dar vienas kauniečio prašymas – sporto treneris, kuris galėtų jį priimti į sporto salę, padėtų atlikti pratimus prie sienelės ar kitaip pamankštinti rankas ir kojas. Kol kas vyro planuose – kiek įmanoma savarankiškesnis gyvenimas, tačiau kai juo nebegalės pasirūpinti mama, ateitį Elvidijus mato tik senelių namuose.

Direktorė: "Dabar persitvarkymo stadija"

Kauno neįgaliųjų užimtumo centro direktorė Lina Samuolytė tikina, kad beveik prieš metus jai perėmus įstaigos vadovavimą įvyko daug pokyčių. Dalis E. Gasinsko paminėtų darbuotojų iš tikrųjų buvo atleisti.

– Jūsų klientai skundžiasi pabrangusiomis paslaugomis, už kurias negali susimokėti. Kodėl kilo kainos?

– Mūsų paslaugų įkainius nustato Kauno miesto savivaldybė, ne mes. Ir klientas, kad ir kokia paslauga jis naudojasi, už ją moka pagal savo pajamas. Jeigu tai yra dienos centro paslaugos, tai moka 20 proc. nuo savo pajamų, jeigu tai yra laikinos socialinės globos paslaugos, moka 80 proc. savo pajamų. Nežinau, ar gerai pamenu, bet Elvidijus, palyginti su kitais mūsų lankytojais, gauna gana nemažas pajamas. Tad jam pas mus gyventi būtų labai brangu. Jeigu žmogus gauna 130 eurų mėnesinių pajamų, aišku, kad jo suma bus mažesnė.