Ištiesė pagalbos ranką

Pastaruoju metu Lietuvoje atsidūrę pabėgėliai dažniausiai dėmesio sulaukia dėl bandymų pasprukti į kitas Vakarų valstybes, konfliktų Rukloje ar skundų, kaip jiems čia sunku prisitaikyti. "Kauno diena" pasikalbino Kaune įsidarbinusį ir ateities planus kuriantį Muhamedą. Vyras atvirai pasakoja apie savo išgyvenimus, tačiau prašo neminėti šalies, iš kur atvyko. Kodėl? Muhamedas leidžia suprasti, kad kartais jam paslapčia pavyksta apsilankyti gimtinėje.

Nors dirba ne laiškanešiu ar kiemsargiu, šešerius metus Lietuvoje gyvenantį Muhamedą žadintuvas iš lovos verčia šiek tiek prieš 5 val. ryto.

Po sočių pusryčių ir puodelio stiprios arbatos 54 metų vyras pėdina į artimiausią viešojo transporto stotelę.

"Anksčiau į darbą eidavau pėsčiomis ir tai trukdavo kelias minutes. Dabar važiuodamas autobusu sugaištu visą valandą", – laiką skaičiavo rudaakis. Tiek, pasak jo, pakeitus gyvenamąją vietą trunka kelionė iš Dainavos mikrorajono į Varnių gatvę, kurioje įsikūrusi bendrovė "Stiklita".

"Pirmą kartą Muhamedas pas mus atėjo 2014 m. birželį. Atvėrė duris ir tiesiai šviesiai paklausė, ar neturime jam pasiūlyti darbo. Pagalvojau, kad reikia žmogui suteikti šansą, antraip liks už borto", – netikėtai užsimezgusią pažintį prisiminė bendrovės "Stiklita" direktorius Rimantas Nemeikštis.

Pragyvenimo šaltinio ieškančiam vyrui tąkart jis pasiūlė jėgas išbandyti medinės taros apdirbimo ceche, kuriame Muhamedas pakuotes surinkinėja jau trečius metus.

"Priimdamas naują, nepažįstamą žmogų visuomet abejoji ir rizikuoji. Nesvarbu, iš kur jis būtų", – į klausimą, ar nesibaimino į savo komandą įsileisti kitataučio, atsakė R.Nemeikštis. Suteikęs darbo vietą, pagalbos ranką pavaldiniui jis tiesė dar ne kartą: padėjo ieškoti būsto, įtikinėjo nuomotojus, kad su Muhamedu šie neturės jokių problemų.

"Galiu tik įsivaizduoti, kaip turi jaustis žmogus, likęs vienas svetimoje šalyje, kur aplinkiniai bendrauja jam nežinoma kalba", – R.Nemeikštis prasitarė dabar sukantis galvą, kaip Muhamedui padėti gauti vairuotojo pažymėjimą.

Galiu tik įsivaizduoti, kaip turi jaustis žmogus, likęs vienas svetimoje šalyje, kur aplinkiniai bendrauja jam nežinoma kalba.

Surengė šventę

Kol kas dar sunkiai lietuviškai žodžius dėliojantis, medicininį išsilavinimą turintis azijietis per dvejus metus bendrovės vadovo esą nė karto nenuvylė – visus darbus atlikdavo tvarkingai ir laiku.

Maža to, šalto būdo lietuvaičiams leido pažinti kitą kultūrą ir tradicijas. Bendrovės vadovas iki šiol negali pamiršti alinančių vasaros dienų, kai Muhamedas nuo kaktos braukė prakaitą į burną nepaimdamas nė lašo vandens ir vaišių, kuriomis jis nuklojo stalą pasibaigus šventam musulmonų pasninko mėnesiui ramadanui.

Įspūdingai bendrovė paminėjo ir savo veiklos 20-metį. Į šoną stumdami tradicines užkandėles, šventės dalyviai tąkart į lėkštes krovėsi azijiečio ruoštą plovą.

"Nuvažiavus pas ūkininką Muhamedas iš kaimenės pasigavo avį ir pats ją papjovė pagal visas tradicijas", – šiurpokas skerstuvių vaizdas, pasak R.Nemeikščio, užsimiršo su lyg pirmuoju plovo šaukštu. Lietuvaičius pavergusio ir akimirksniu iš puodų dingusio patiekalo recepto "Kauno dienos" žurnalistams nepavyko išpešti. Pasak Muhamedo, reikia savomis akimis matyti, kaip kuriamas Rytuose gimęs, Centrinę Aziją užkariavęs ir jau kurį laiką nacionalinės uzbekų virtuvės vizitine kortele laikomas patiekalas.

"Galiu tik išduoti, kad naudoju indiškus ryžius", – vieną ingredientą atskleidė pašnekovas. Juos vyras perka ne vietiniuose prekybos centruose, bet siunčiasi iš Vokietijos.