Vis dar prisimena

Dar nebuvome spėję pamiršti rytinės kavos aromato, vis dėlto atsisakyti puodelio karšto gėrimo iš Kenijos, kuriam lenkiasi viso pasaulio ekspertai, gurmanai ir degustatoriai, nesugebėjome.

"Pas gydytojus visuomet rasite dar ir vyno su saldainiais, – ant stalo dėdama šokoladinių kriauklyčių dėžutę ne mažiau saldžiai šyptelėjo gydytoja odontologė Algimantė Lošytė. – Daugiau net ir labai norėdama neturiu ko pasiūlyti, mat tik vakar grįžau iš Barselonos."

Įsitaisiusi samanų žalumo minkštasuolyje 31-ų kaunietė nebandė suskaičiuoti Katalonijos regiono sostinėje sutiktų besišypsančių žmonių ar šį kraštą garsinančių architektūros perlų. Svajingai primerkusi akis, ji budino dar neišblėsusius žiemos prisiminimus iš karščiu alsuojančio žemyno tarp Atlanto ir Indijos vandenynų.

"Regis, burnoje tebejaučiu Afrikos skonį. Gaila, kad jis pamažu blėsta", – šviesiaplaukė savo pasakojimais mus perkėlė į Kenijos Respubliką, iš kurios grįžo kiek daugiau nei prieš mėnesį.

Tai nebuvo eilinė poilsinė ar turistinė kelionė, į kurią leidosi nuotykių ieškotoja. Kartu su bendraminčiais tūkstančius kilometrų moteris tirpdė dėl kilnaus tikslo – sutvarkyti vietinių gyventojų dantis.

Atėjo metas dalytis

"Ką užsibrėžiau, tą pasiekiau. Supratau, kad gyvenime turiu pakankamai, todėl atėjo metas dalytis, – jauna moteris neslėpė, kad iššūkiu virtusios kelionės tikslas nebuvo vien tik altruistinis. – Šis žingsnis buvo kažkiek ir egoistiškas. Norėjau išeiti iš komforto zonos ir gal net kitokių atostogų."

Praėjusių metų pradžioje Algimantė ėmė ieškoti tarptautinių organizacijų, kurios padėtų įgyvendinti jos svajonę ir skleisti savanorystės žinią. Tiesa, paieškos strigo. Dauguma savanoriškų misijų truko mažiausiai tris mėnesius. Tokios prabangos specialistė sau negalėjo leisti.

"Tai man būtų kainavę ne vieną, o net dvi darbo vietas", – prasitarė A.Lošytė.

Naujienos užklumpa netikėtai. Taip nutiko ir "Kauno dienos" pašnekovei. Besiruošiant gimtadieniui ji sulaukė žinutės iš odontologės, kuri kartu su kolege prieš metus lankėsi Kenijoje ir, kaip sako Algimantė, gerokai praretino vietinių gyventojų dantis.

"Įsivaizduokite, kad dabar svetainėje paguldyčiau jus ant kėdės ir imčiau tvarkyti dantis su tuo, ką turiu po ranka. Taip, tąkart jos dirbo tik su įrankiu kariesui pakrapštyti ir replėmis, todėl išvažiuodamos organizacijos "Kinga Africa" vadovui iškėlė uždavinį parūpinti gręžimo aparatus. Gavus teigiamą atsakymą, jos ėmė organizuoti naują misiją ir ieškoti bendraminčių ir bendrakeleivių", – gyvenimą apvertusios žinutės tekstą ir nevalingai pirštų išbarbentą atsakymą "taip", prisiminė pašnekovė.

Netilpo net blakstienų tušas

Netrukus po to prasidėjo didysis pasiruošimas – bilietų ir rėmėjų paieškos. Užmezgusi ryšius su oro linijų bendrove "Turkish Airlines", jau netrukus jauna moteris džiaugėsi pirmąja pergale – aviakompanija kiekvienam bilietui dovanojo daugiau nei 100 eurų nuolaidą.

"Turint omenyje, kad mūsų skrido keturiolika, suma buvo išties nemaža", – sutaupytus pinigus skaičiavo pašnekovė. Savo asmeninėmis lėšomis į kelionę besiruošiančiai Algimantei esą nemažai padėjo jos draugai, bičiuliai ir kolegos.

"Nuvykę į Keniją turėjome lankyti mokyklas, todėl mums reikėjo dantų šepetėlių ir dantų pastos tūbelių. Tiek vienų, tiek kitų gavome daugiau nei po tūkstantį. Visa tai nemokamai nugabenti į tolimąją Keniją sutiko siuntų pristatymo bendrovė UPS, – geradarius vardijo ir čia mitus apie nemokamą savanorystę griovė dėkinga savanorė. – Klystate manydami, kad specialistų laukia išskėstomis rankomis ir už juos moka. Realybė kitokia."

Iš asmeninių santaupų Algimantė pirko lėktuvo bilietus, kurie atsiėjo kone 700 eurų. Iš tos pačios kišenės teko apmokėti organizacijos nario mokestį, išlaidas už maistą ir gyvenamąjį plotą Kenijoje. Maža to, visi savanoriai su savimi vežėsi priemonių, skirtų dantims taisyti – nuo plombų iki plokštelinių dantų protezų gamybai skirtu plastiku.

Jauna moteris juokavo, kad, priešingai nei keliaujant į Europos didmiesčius, tąkart jos rankiniame bagaže spraudėsi dveji šortai, tiek pat marškinėlių, darbo apranga, šlepetės, sportiniai bateliai, keturios knygos ir lūpų vazelinas. Registruotame, 30 kg talpinančiame bagaže Algimantė sausakimšai sugrūdo darbui reikalingas priemones.

"Skrendant atgal į namus ten talpinau mangų vaisius ir kavą", – darsyk įkvėpdama pastarosios aromato prisiminimus gaivino pašnekovė.

Laiko neskaičiuojantys vietiniai

Po keliolikos valandų skrydžio su persėdimais, specialistai iš Lietuvos galiausiai nutūpė Kenijoje ir sveikino ne tik vietinę žemę, bet ir kylančią saulę, dieną orą sušildančią iki 30 laipsnių karščio.

"Baiminomės, ar bus, kas mus pasitiks. Nežinojome, ar visi tilpsime į autobusiuką, ar išvis kas nors atvažiuos mūsų paimti", – įvykių seką dėliojo bendrosios praktikos gydytoja odontologė. Didelei savanorių nuostabai, oro uosto teritorijoje jų laukė kiek juokingas, tačiau labai patogus "Toyota" autobusiukas, kuriame tilpo ne tik visa komanda, bet ir vos nuo žemės atkeliami lagaminai.

"Organizatorių dovana – pusryčiai vietiniame viešbutyje, kuriame pakeliui stabtelėjome", – nosį užgulusius kvapus ir šiukšlyną anapus langų prisiminė A.Lošytė. Degustuoti neaiškios konsistencijos kukurūzų košės ir mėsos dešrelių tąsyk niekas nesiryžo. Alkį atvykėliai malšino mažiau įtariais daržovių troškiniais.

Po pusryčių lietuvių laukė dar vienas iššūkis. Šį kartą ne skrandžiams, o kantrybei valiutos keitimo punkte, kuriame prie gyvenimo tempo pratusiems europiečiams laikas, regis, sustojo.

"Dešimt JAV dolerių prilygsta tūkstančiui vietinių pinigų. Pamatę mano 600 dolerių, saviškę valiutą keityklos darbuotojai ėmė nešti krūvomis ir skaičiuoti visai neskubėdami. Susigrupavome po du, bet procedūra vis tiek užtrukdavo pusvalandį kiekvienai porai", – vietinių apsukomis stebėjosi pašnekovė.

Kenijoje kaip Šančiuose

Keturiolikos gydytojų odontologų, dantų technikų, higienistų ir asistentų komanda apsistojo aukšta tvora apsuptoje elektros tinklų stovyklavietėje. Svečiams buvo skirti dviejų, aštuonių ir šešių vietų namai.

"Kambariuose – dvigulės lovos, tinkleliai nuo uodų. Vonia ir du tualetai, vienas kurių neveikė. Aptrupėjusios plytelės. Turėjome kažką panašaus į svetainę ir net terasą su skalbykle joje. Taip, lauke stovėjo skalbimo mašina, kurios mes nemokėjome įjungti, todėl teko prašyti vietinių moterų pagalbos. – Reziumuodama pirmąjį įspūdį dantų gydytoja neslėpė, kad pastarasis buvo net šiek tiek geresnis, nei ji tikėjosi. – Žinote, kažkada dirbdama Šančiuose mačiau ne vieną žmogų, kuris dantų skyles su "Super glue" užsitaisė, todėl kelionė į Afriką ir tai, ką joje radau, manęs visai negąsdino."

Žinote, kažkada dirbdama Šančiuose mačiau ne vieną žmogų, kuris dantų skyles su "Super glue" užsitaisė, todėl kelionė į Afriką ir tai, ką joje radau, manęs visai negąsdino.

Vakarais svetainėje namo gyventojai susirinkdavo kortų partijos. Pralaimėjusysis ruošdavo pusryčius, kurie ant stalo garuodavo kasdien tuo pačiu metu.

"Nusiprausęs ar tik ką iš lovos pakilęs prie stalo privalai būti 7.15 val.", – apie pačių sukurtas laikinas taisykles pasakojo A.Lošytė.

Prausimosi po dušu, iš kurio bėgdavo verdantis vanduo, arba vonioje, kur iš krano tekėdavo ledinis, grafiko nebuvo. Čia galiojo posakis: kas greitesnis – tas gudresnis.

Šamanas rauna dantis

Medikų iš Lietuvos komanda darbą pradėdavo su aušra. Pusvalandžiui užrėmę duris, vidudienį drauge papietaudavo ir toliau mosuodavo replėmis ar grąžtais.

"Saulė Kenijoje leidžiasi apie 18 val. Panašiu laiku mes važiuodavome namo", – dėl nepritaikytų sąlygų, pasak A.Lošytės, dirbti ilgiau savanoriai negalėjo. Klinikoje elektra buvo, tačiau šviesos šaltiniais čia niekas nepasirūpino, todėl palinkę virš vietinių burnų, jas medikai apšviesdavo ant galvos pritvirtintais turistiniais žibintuvėliais.

"Juos vadiname ciklopais", – pataisė pašnekovė.

Į kėdes vietiniai gyventojai sėdo noriai, tačiau su nežinios baime, mat apsilankymas pas odontologus daugumai jų buvo pirmas gyvenime. Vienų teko prašyti plačiau išsižioti, kitiems pirštų paspaudimais į ranką demonstruoti, kokie pojūčiai lydi leidžiant skausmo malšinamuosius vaistus.

"Suskaičiavau gal penkis pacientus, kurie turėjo jau anksčiau tvarkytus dantis. Dar keli atėjo su visiškai sveikomis burnomis. Buvo ir tokių, kurie Nairobyje buvo susiprotezavę plokšteliniais protezais. Vis dėlto didžiosios daugumos gyventojų dantų būklė buvo tragiška", – prisiminė A.Lošytė. Skaudama širdimi kaunietė rovė paskutines šaknis vos 30-ies sulaukusioms moterims. Su tokia pat širdgėla ji žiūrėjo ir į šamano išdraskytas viršutines vaikų dantenas.

"Vietiniai tiki, kad viduriavimas ar pakilusi temperatūra tik dėl iltinių dantų, todėl šamanas juos išlupa, taip pažeisdamas nuolatinių dantų struktūrą. Vėliau šie ima augti kažkur viršuje, todėl galiausiai ir juos ištraukia", – afrikiečių papročiais baisėjosi pašnekovė.