Aplinka formuoja požiūrį

Nedideliame, į kelias erdves padalytame psichologės Eglės Gudelienės kabinete Kaune, šalia knygų ir kitų rekvizitų, įsikūręs mažas vaikų pasaulėlis.

Kampe, prie sienos, įsprausta žaislinė ligoninė su piršto dydžio lovelėmis ir negaluojančiais pacientais jose. Kiek tolėliau nuo pusmetrio aukščio gydymo įstaigos – spalvoti daugiabučiai su žaliuojančiais parkais, sūpynėmis ir keturkojais augintiniais.

"Štai čia – mokykla. Jūs net negalite įsivaizduoti, kiek kartų ji degė ir ką iškentėjo joje dirbantys mokytojai", – besitaisydama šalia priemonės, išlaisvinančios mažųjų emocijas, pokalbį pradėjo vaikų psichologė.

Ar išties mokykla yra baubas ir kodėl ją taip piešia vaikai, neįkvėpę lentos, kreidos ir suolo kvapo? Anot E.Gudelienės, tokį mažųjų įsivaizdavimą formuoja juos supanti aplinka – vyresni broliai ir seserys, kiemo bičiuliai, kaimynai, televizija, radijas...

"Ką mes matome žinių reportažuose? Kažkas kažką mokykloje nuskriaudė, kažkas su kažkuo susipyko. Iš ten pat – ir patyčių epizodai. Apie gražius pavyzdžius niekas nekalba", – pečiais gūžčiojo moteris. Žinoma, ne paskutinėje vietoje tėvų ir senelių postringavimai apie paskutinius vasaros pasispardymus, o kartu ir su jais besibaigiančias katino dienas.

"Neretai, ypač iš vyresnių žmonių, tenka išgirsti sakant: mokykla iš tavęs padarys žmogų. Tuomet vaikai ima galvoti, kad ta vieta išties siaubinga", – toliau kalbėjo E.Gudelienė.

Mokykla – ne tik pareigos

Pasiteiravus apie tėvų, savo mažametes atžalas ruošiančių mokyklai, vaidmenį, psichologė pabrėžė, kad svarbiausia negąsdinti vaikų, o padėti, kad pirmieji žingsniai į naująjį gyvenimo etapą būtų kaip įmanoma sklandesni.

"Prieš prasidedant naujiems mokslo metams dalyvauju priešmokyklinukų susirinkimuose ir ten vykstančiose diskusijose. Ko gero, dažniausiai tėvams kyla klausimas, ar vaikai eidami į pirmą klasę turi mokėti rašyti ir skaityti? Ne. Tai yra mokyklos užduotis", – pabrėžė pašnekovė. Tėvų užduotis – formuoti vaiko pasirengimą: savarankiškumą, atsakomybę, gebėjimą spręsti problemas ir sukoncentruoti dėmesį į dalykus, kurie nėra tokie malonūs, tarkim, kaip žaisti su "Lego" kaladėlėmis.

Kita tėvelių užduotis – pateikti vaikams tikrąjį mokyklos vaizdą ir netirštinti spalvų, esą visus dvylika metų teks aklai kalti užduotis ir gyventi akademinės pamokos režimu.

"Yra ir kita mokyklos pusė. Tai – kūrybingumą išlaisvinančios dailės pamokos, muzikos garsų pasaulis, gamtos mokslų pažinimas, įvairūs būreliai, smagūs žaidimai per pertraukas ir draugai. Vadinasi,vaikų laukia tas pats, kas buvo ankstesniu etapu – darželyje, – E.Gudelienė pastebėjo, kad kalbant apie mokyklos pranašumus, taip pat vertėtų išlaikyti aukso vidurį. – Nereikia rožinių spalvų apie besišypsančius bendraklasius ir tokius pat mokytojus ar aplinką, primenančią pasaką."

Aiškumą lydi ramybė

"Hiperbolizavimas, anot specialistės, daro meškos paslaugą" – atvėrę mokyklos duris, o už jų pamatę klasės bičiulį, kurio vengė gatvėje, mokytoją, be šypsenos veide ir erdves, kurios anaiptol neatrodo tokios šaunios, kaip jas piešė tėvai, vaikai ima galvoti, kad pateko ne į tą vietą.

"Vaikas labai natūraliai ima maištauti prieš aplinką ir atsisako eiti į mokyklą", – suaugusiuosius būti realistais kvietė psichologė.

Kaip išlaikyti aukso viduriuką? Pasakykite būsimam pirmokui, kad mokykloje bus nelengvų dienų, tačiau jas atpirks smagios akimirkos už tų pačių sienų. Priminkite vaikui apie jo brandą, sukauptą patirtį ir gebėjimus susidoroti su sunkumais, o jei šie bus nepakeliami, nuraminkite, esą jis visuomet galės atsiremti į jūsų ar mokytojo petį.

"Žinoma, vaikas turi žinoti, kad mokykloje negalės daryti tai, kas šauna į galvą. Jis turi suprasti, kad privalės atlikti mokytojo pateiktas užduotis, bet tik tam, kad geriau pažintų skaičių pasaulį, raidžių kalbą. Mūsų vaikai nori suprasti prasmę to, ką daro. Kai nelieka neaiškumų, nelieka ir noro maištauti, – Palyginimais toliau kalbėjo pašnekovė. – Anksčiau sąsiuviniuose klaidas braukdavo raudonai, dabar žymi žalia spalva, kuri reiškia galimybę. Pasakykite vaikui, kad mokykla – ne klaidų, o galimybių pasaulis."

Žinoma, vaikas turi žinoti, kad mokykloje negalės daryti tai, kas šauna į galvą. Jis turi suprasti, kad privalės atlikti mokytojo pateiktas užduotis, bet tik tam, kad geriau pažintų skaičių pasaulį, raidžių kalbą.

Svarbu bendradarbiauti

Specialistė pabrėžė, kad šeima yra labai svarbi vaiko gyvenime, ypač šiam žengiant į kitą etapą – mokyklą.

"Dažnai tėvai galvoja, kad atidavus vaiką į mokytojų rankas, šie tampa už jį atsakingi. Anaiptol. Ne mokyklai reikia vaiko, o šeimai reikia mokyklos, kad ji padėtų jūsų atžalą ruošti ateičiai. Jei tėvai mano, kad mokykla viena gali tai padaryti, jie labai klysta", – bendradarbiauti su pedagogais tėvus kvietė E.Gudelienė.

Anot jos, mokytojams tenka ir taip nemenkas uždavinys, o be tėvų palaikymo jis tampa dvigubai sunkiau įkandamas.

"Sutikite, tėvai, augindami du vaikus, ne visuomet juos gerai pažįsta, tad ką jau kalbėti apie mokytoją, kuris gauna apie trisdešimt skirtingų vaikų? Panarinta nosis ar nuliūdęs žvilgsnis tėvams išduoda nebylų vaiko pagalbos prašymą, tačiau auklėtojams ir mokytojams tokie ženklai nebūtinai turi būti suprantami", – vartydama savo ir kolegės Astos Blandės rašytą knygą "Vaikas pokyčių kelyje", kurioje sudėta begalė patarimų ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikus auginantiems tėvams, savo patirtimis toliau dalijosi pašnekovė.

Netinkamas klausimynas

Kalbėjimas, anot specialistės, tirpdo sienas ne tik tarp pedagogų ir tėvų.

Jis – geriausia pagalbinė priemonė, bandant pažinti vidinį vaiko pasaulį. Tiesa, kalbėdami tėvai turėtų būti nuoširdūs.

Apklausos rodo, kad tėvai su vaikais kasdien vidutiniškai bendrauja apie septynias minutes, o populiariausi klausimai yra: "Kaip sekėsi mokykloje?", "Kiek gavai?", "Ką valgei?". Atmestinai ištartas klausimas, E.Gudelienės manymu yra bevertis, ypač tada, kai, net nespėję išgirsti atsakymo iš vaiko lūpų, tėvai sprunka į virtuvę prie puodų arba užgula kompiuterį darbo kabinete.

Įprastus klausimus pakeiskite tais, kurie vaiką skatintų mąstyti.

"Pasiteiraukite savo atžalos, ką naujo jis sužinojo pamokose arba kas labiausiai nustebimo, dėl ko tądien buvo verta eiti į mokyklą. Klausimą, kas užduota namų darbų, pakeiskite kitu – "Kokios tau reikia pagalbos?". Tai bus kur kas naudingiau nei klausimai dėl pliuso, – psichologė pabrėžė, kad vaikai visuomet turi atsakymų, jei tik tėvai turi klausimų. – Prakalbinti galima kiekvieną vaiką ir tai nėra sudėtinga, tačiau vieniems tai pavyksta, kitiems, deja, – ne. Labai gaila, bet mokykloje mūsų to nemoko."

Tiesia pagalbos ranką

Nesusikalbėjimo atvejais išdrįskite prašyti specialistų pagalbos. Neretai pakanka vos vieno suaugusiųjų apsilankymo pas psichologus tam, kad būtų surastas raktas į savo vaiko vidinį pasaulį.

"Aš visuomet pabrėžiu, kad į specialistus geriau kreiptis dar tada, kol maži sunkumai nevirto sudėtingomis problemomis. Norint išspręsti pastarąsias, reikia kur kas daugiau laiko. Čia tas pats, kaip ir su skausmu – kuo labiau jis užleistas, tuo ilgesnio gydymo reikalauja, – apie atvejus, kai psichologų įsikišimas neišvengiamas, netrukus prakalbo pašnekovė. – Staigus užsidarymas savyje, nenoras bendrauti su aplinkiniais, galvos ar pilvo skausmai, neramus miegas, retsykiais ir šlapinimosi sutrikimai – tai ženklai, kad vaikui yra sunku ir jam reikia padėti. Kaip? Suprasti jį ir nuraminti. Vaikai yra lakios vaizduotės, ir neretai problema nebūna tokia didelė, kaip vaikas ją įsivaizduoja."

Čia pat su šypsena E.Gudelienė prisiminė mažą mergaitę, kuri susitikusi kaskart verkdavo, kad nebaigs mokyklos, nes neranda, kur yra jos klasė. Po mėnesio pradinukei minėta situacija jau kėlė juoką.

"Supažindinti vaikus su aplinka, kurioje jie praleis ne vienus metus, yra būtina. Tarkim, Rokų gimnazija, kurioje mokosi mano sūnus, pačią pirmą dieną surengė ekskursiją po pačias svarbiausias mokyklos vietas: klases, direktoriaus kabinetą, sporto salę, valgyklą, tualetus. Grįžęs namo sūnus džiaugėsi, kad geresnės mokyklos nei jo tikrai nėra."

Smulkmena – ne smulkmena

Ką daryti, jei vaikas atsisako eiti į mokyklą? Nenoras, pasak psichologės, neatsiranda per vieną dieną. Tam tikrą laiką jį formuoja aplinkinių požiūris, įvairios vaiko patirtys.

"Jau nuo mažens tėvai vaikams nuolaidžiauja – rečiau ar dažniau leidžia nedaryti to, ko jie nenori. Kai poreikis daryti nemalonius dalykus sutampa su mokyklos lankymo pradžia, vaikai dėl atsiradusių emocijų kaltina ją. Nors paprasčiausiai atėjo laikas daryti tai, kas ne visuomet teikia džiaugsmą", – apie neišvengiamus pokyčius toliau kalbėjo specialistė.

Jei vaikas buvo grūdintas dar iki mokyklos, adaptuotis prie naujos aplinkos jam esą kur kas lengviau, tačiau tiems, kurie mėgavosi linksma vaikyste be apribojimų ir draudimų, persiorientuoti į naują režimą nėra taip paprasta.

"Kovoti su nenoru nereikia. Nenorą reikia suprasti. Pakalbėkite su vaiku, kodėl jis vengia mokyklos, kas nutiko? Gal jam sunkiai sekasi anglų kalbos pamokose? Gal įtempti santykiai su bendramoksliais ar mokytoju? Vaiko nenoro nevalia nurašyti į apibendrintą sąvoką "mokykla", mat pastaroji susideda iš daugybės komponentų", – vieną po kito juos ėmė vardyti psichologė. Tai – pedagogai ir bičiuliai, koridoriai ir klasės, valgykla ir maistas, kurį joje tiekia, tai – persirengimo kambariai prie kūno kultūros salės ir tualetai.

"Mums, suaugusiesiems, tai atrodo smulkmenos, o vaikams – ne. Per savo praktiką esu turėjusi atvejų, kai mažieji bijojo eiti į mokyklą, nes ten tualetai ne tokie kaip namie – skylės, bet ne unitazai. Bėga vaikai siaubo išpūstomis akimis pas mokytoją ir šaukia, kad kažkas pavogė tualetą", – pavyzdžiais, kurie sulipdo problemą, kalbėjo specialistė.

Neišsižadėkite vaikystės

Prieš atsisveikindami vaikų psichologės pasiteiravome to, nuo ko veikiausiai reikėjo pradėti pokalbį: ar verta skubėti vaiką išplėšti iš darželio aplinkos ir sodinti jį į mokyklos suolą, kaip tai daro dalis šiuolaikinių tėvų.

Po trumpo atokvėpio E.Gudelienė šyptelėjo, savo mintis išreiškė tokiais žodžiais, kurie verčia susimąstyti ir iš naujo sudėlioti visus taškus.

"Mano nuomone, vaikas privalo turėti vaikystę, nes kito tokio nerūpestingo laiko, kai gali žiūrėti į plaukiančius debesis, tyrinėti vabalus ir svajoti apie pačius keisčiausius dalykus, daugiau niekada nebus. Suaugusieji nori, kad vaikai greičiau pradėtų eiti į mokyklą, greičiau išmoktų rašyti ir skaityti, greičiau baigtų universitetą, greičiau rastų darbą, įsigytų butą ir uždirbtų pirmą šimtą ar tūkstantį. Vieni metai, kai tau penkeri ar šešeri, yra kur kas svarbesnis, vertingesnis laikotarpis nei tada, kai tau trisdešimt ar trisdešimt penkeri. Kur mes skubame? Nuo ko mes bėgame? Nuo vaikystės ir jos žavesio, susipynusio su naivumu ir spontaniškumu? Sustokite. Antros tokios progos gyvenime nebus", – vaikams ir tėvams džiaugtis paskutinėmis vasaros dienomis, su pakilia nuotaika pasitikti Rugsėjį ir nepamiršti, kad kalbėjimas atrakina visas duris, linkėjo E.Gudelienė.