Kūrybiškumas pats savaime namų nestato, energija kalnų nenuverčia. Tam reikia mokėti bendrauti, bendradarbiauti, įsitikinusios kitos keturios pretendentės į Metų kaunietės titulą, kurias pristatome šiandien.

Spalvą atskleidžia aplinkybės

Audra Kaušpėdienė tapti architekte nusprendė visiškai atsitiktinai. "Laimė, niekad dėl to nesigailėjau", – kalbėjo architektė.

Labiausiai ją džiugina tie jos projektai, kurie džiugina ir kitus. Pastarojo dešimtmečio svarbiausi architektės sumanymai – "Europa Royale" tinklo viešbučiai Kaune, Rygoje ir Bukarešte.

A.Kaušpėdienė vardijo, kad, be kūrybiškumo, architektui būtina "neįtikima kantrybė, siekiant geriausio rezultato, balansuojant tarp kūrybos ir kliento aptarnavimo. Nonkonformizmas ir lankstumas".

"Kūrybiškumas pats savaime namų dar nestato. Gebėjimas burti žmones apie savo idėją, dirbti komandoje su užsakovais, bendraautoriais, inžinieriais, statybininkais yra lemiama mūsų profesijos pusė", – pastebėjo architektė.

Skaitytojai, A.Kaušpėdienę siūlydami pretendente į Metų kaunietės titulą, ją apibūdino kaip tikrą miesto gyventoją: aktyvią, nuoširdžią, padedančią, ieškančią naujovių. Ar ji save irgi tokią mato ir ar tai ryškiausi jos bruožai?

"Asmenybė, mano nuomone, yra nedaloma, tik aplinkybės atskleidžia vieną ar kitą jos spalvą", – įsitikinusi moteris.

Prireikė daug atkaklumo

Kauno Kalniečių poliklinikos direktorė Virginija Gailienė, prieš tapdama šios didelės įstaigos vadove, spėjo padirbėti įvairiose gydomojo darbo grandyse. Jai teko pažinti ir greitosios medicinos pagalbos, ir apylinkės gydytojo terapeuto darbo ypatumus.

Iš pradžių svajojo toli gražu ne apie medikės darbą. "Ir kuo aš nenorėjau būti jaunystėje: ir menininke, ir režisiere, ir poete", – prisiminė direktorė.

Ji spėjo, kad noras tapti gydytoja ir padėti kenčiantiesiems galbūt visada glūdėjo pasąmonėje, tačiau visiškai aiškiai suprato, kokią profesiją nori rinktis, tik tuomet, kai pasinaudojo proga medikų darbą stebėti iš arti.

Aplinkiniai ją spaudė rinktis visai kitokią profesiją, bet V.Gailienė nepasidavė. Gydytoja ji tapo tik per savo atkaklumą. "Meilė ir noras padėti sergančiajam išliko iki šių dienų, todėl dažnai išklausau ir stengiuosi padėti net tik kaip įstaigos vadovė, bet ir kaip medikė", – kalbėjo V.Gailienė.

Poliklinikos direktore ji tapo prieš vienuolika metų. Savo kandidatūrą iškėlė tik paskatinta kolegų.

"Per pastarąjį dešimtmetį daug energijos atiduota keičiant poliklinikos įvaizdį, medicinos registratūrai, e. sveikatos sistemai, prieinamumui gerinti, eilėms mažinti", – vardijo vadovė. Jos atkaklumas daug lėmė, kad poliklinika buvo rekonstruota ir modernizuota. Mokėjimas bendrauti itin pravertė vienijant kolektyvą.

"Norint būti geru vadovu reikia nebijoti iššūkių, noro pasiekti užsibrėžtų tikslų, darbuotojus traktuoti ne kaip problemą, bet leisti jiems įgyti patirties, priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę, keistis, stiprėti ir augti", – patarė V.Gailienė.

Medicinos studentams, jauniems gydytojams ji patartų karjeros siekti nuosekliai, pradėti nuo paprastų darbų, įgyti patirties ir tik tuomet kilti aukštyn. "Savo galimybes reikia įrodyti pareigingumu, laiku atliktomis užduotimis, būti aktyviam, organizuotam, motyvuotam", – įsitikinusi V.Gailienė.

Tautiškumas per šokius

Vaikų tautinių šokių ansamblis "Malūnėlis", kurio meno vadovė ir choreografė yra Birutė Brazdžiūtė, apdovanotas Aukso paukštės prizu kaip geriausias vaikų tautinių šokių kolektyvas šalyje ir už nuopelnus Lietuvos liaudies menui.

"Šis tautinių šokių ansamblis – pilietiškumo ir tautiškumo mokykla, kurioje vaikai suvokia ir įvertina savo tautos kultūrines tradicijas", – gyrė skaitytojai.

Vadovaujant B.Brazdžiūtei, "Malūnėlis" iš šokių ratelio išaugo į ansamblį, jungiantį apie du šimtus dalyvių: šešias skirtingo amžiaus šokėjų grupes, liaudies instrumentų orkestrą ir kaimišką kapelą. Dalyvių amžius – nuo 4 iki 18 metų.

"Labai myliu vaikus. Labai myliu šokį. Džiaugiuosi, kad dirbu tokį darbą", – sakė B.Brazdžiūtė.

Ji daug šoko dar mokydamasi mokykloje. Turėjo labai gerą mokytoją. Ji B.Brazdžiūtę skatino šokti ir tada, kai ši baigė mokyklą.

Vis dėlto būsimoji ansamblio vadovė neketino su šokiu sieti savo profesijos. "Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą", – pasakojo B.Brazdžiūtė. Tačiau, gavusi kvietimą mokytis šokio, lietuvių kalbos ir literatūros mokslus paliko.

"Džiaugiuosi, kad tam ryžausi, nes be šokio neįsivaizduoju savo gyvenimo", – kalbėjo žinoma pedagogė.

Su mažiausiaisiais dirbti sunkiausia, bet įdomiausia. "Malūnėlį" lanko daugybė šokėjų, vienu metu tenka bendrauti su didžiuliu jų būriu. Tai, anot B.Brazdžiūtės jos darbą padaro tik dar labiau mielesnį ir prasmingesnį. "Džiaugiuosi, kad daug vaikų lanko. Džiaugiuosi, kad tiek daug žmonių myli tautinį meną", – sakė kaunietė.

Daugelis šokėjų ir muzikantų į kolektyvą ateina dar visai maži, o palieka jį tik baigę mokyklą.

Džiazo užburta

Seniausio, didžiausio ir populiariausio Lietuvoje džiazo festivalio "Kaunas Jazz" meno vadovė Indrė Jučaitė ne kartą yra teigusi, kad visą nuovargį ir įtampą, patirtą rengiant festivalio programą, viską organizuojant, atperka teigiamos muzikantų, atlikėjų, žiūrovų emocijos, patirtos per koncertus.

Su "Kaunas Jazz" užaugusi ir ji pati, tad muzika ir festivalis tapo neatskiriama jos gyvenimo dalimi.