Ar bus ieškoma sprendimų alkoholizmo mastams mūsų šalyje mažinti, jei iš posto pasitrauks priverstinį gydymą siūliusi sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė? Kaip šį metodą vertina Kauno priklausomybės ligų centro vadovas gydytojas Tautvydas Zikaras?

– Pastaruoju metu politikai buvo prisiminę alkoholizmo Lietuvoje problemą, bandė ieškoti jos sprendimo būdų. Ar tai jums, praktikui, teikia vilčių, kad žodžiai virs veiksmais?

– Šiemet gavome žinią, kad pagal sutartį su Kauno teritorine ligonių kasa finansuojama tik Metadono programa. Apie sergančiųjų priklausomybės ligomis ambulatorinio ir stacionarinio gydymo finansavimą – nė žodžio. Tokia yra reali tikrovė. Yra kalbų, kad finansavimas keisis.

– Kaip išgyvenate?

– Mes gauname finansavimą iš trijų šaltinių: ligonių kasų, valstybės biudžeto ir užsidirbame, teikdami mokamas paslaugas, kurių spektras ir įkainiai patvirtinti sveikatos apsaugos ministro įsakymu.

– Kiek ligonių gali gydytis stacionare, tiksliau, kiek lovų turite?

– Yra 39 lovos. Tokiam skaičiui paskirtas finansavimas, kai 2001 m. buvo steigiamas Kauno priklausomybės ligų centras. Jis atsirado vietoje Narkologijos skyriaus, veikusio Psichiatrijos ligoninėje, teikti pagalbą socialinio draudimo neturintiems ligoniams. Už jų gydymą įsipareigojo apmokėti valstybė.

– Bet Kauno psichiatrijos ligoninės Narkologijos skyriuje buvo kone dvigubai daugiau, net 60 lovų?

– Kai performuojant šį skyrių lovų skaičius buvo sumažintas perpus, daug kam iškilo klausimas, ar kauniečiai nustojo girtauti? Atsakymas buvo kategoriškas: toks valstybės biudžetas, daugiau skirti negalime.

– O kaip bus dabar, jei bus nuspręsta taikyti priverstinį gydymą? Apie finansavimą ir lovų skaičiaus didinimą kol kas nekalbama?

– Mano nuomone, reikia taikyti ne priverstinį gydymą, o privalomąjį. Tai – skirtingi metodai. Beje, Seimo nariai sako, kad priverstiniam gydymui nepritaria, tai – tik sveikatos apsaugos ministrės R. Šalaševičiūtės nuomonė. Galutinį žodį dėl šio metodo tars Vyriausybė.

– O koks jūsų, ilgamečio, patyrusio specialisto ir stratego, žodis?

– Lietuvoje plintantis alkoholizmas – bauginantis reiškinys, ir ne tik dėl suaugusiųjų. Jie turi šeimas, augina vaikus. Man baisu, kai girtaujama šeimoje. Mama, tėtis geria. Vaikai tai mato. Net jei jie ir nepatiria smurto, agresijos, yra priversti matyti alkoholio vartojimo procesą ir jo poveikį: apgirstančius tėvelių veidus, kintančią elgseną. Net ir neliečiami, neduok Dieve, fiziškai, vis tiek gauna neigiamą poveikį vystymuisi ir asmenybės formavimuisi.

Aš – prieš grandines. Mano didžiu įsitikinimu, daug efektyvesnis yra privalomas gydymas, nei prievartos būdu išvežti girtaujančiuosius į specialią įstaigą. Su privalomai gydomais žmonėmis dirbtų socialiniai darbuotojai, psichologai. Jie aiškintų, kodėl reikia gydytis, kaip girtavimas žlugdo šeimą, vaikų ateitį, o ir paties girtaujančiojo gyvenimą.

– Jau kalbama apie būtinybę didinti socialinių darbuotojų skaičių, ir valstybei juos išlaikyti pigiau, nei sergančiuosius gydyti stacionare, o efektas – daug didesnis?

– Apie prievartinio gydymo bazę kol kas nekalbama. Šalyje yra penki priklausomybės ligų centrai, bet Sveikatos apsaugos ministerijoje nėra nė vieno psichiatro ir jokio kito specialisto, išmanančio priklausomybės ligas. Dėl to mums nėra su kuo konsultuotis, tartis, sistemoje – daug netvarkos. O juk paslaugos turi būti standartizuotos, aprašytos ir teikiamos vienodai. Mes esame antrojo lygio ligoninė ir teikiame antrojo lygio ambulatorines ir stacionarines paslaugas. Kalbėdami vien apie socialines paslaugas problemos neišspręsime, nors ir jas mes teikiame. Gydymo sėkmę lemia ne vaistai, o psichosocialinis gydymas.

– Tačiau tai, apie ką mes kalbame, yra tik viršūnėlės. Alkoholizmo šaknys slypi daug giliau?