Skaistus, anot pačios Marijonos Kairiūkštienės, kaip pelargonija veidas – tai tikras stebuklas, kai tau už pečių visas gyvenimo 90-metis.

"O jis, tas stebuklas, įvyksta tik tada, kai prikapoji didelę krūvą malkų, – aiškino savo veido skaistumo priežastį kresno sudėjimo energingai kalbanti senolė, gyvenanti Aleksoto pakraštyje. – Be to, reikia žinoti, kada malkas kapoti. Kai danguje mėnulio pilnatis, žmogus irgi tampa pilnas jėgų – tada ir einu malkų kapoti. Šis darbas nuo jaunystės visada teikė malonumo."

M.Kairiūkštienė kalbėjo sėdėdama savo kieme, ant žemo suoliuko, šalia malkų krūvos, ir nedideliu kūju kaldama į kirvio, smingančio vis gilyn į trinką, kirvapentę.

Pasak senolės, ji sunkiai gyveno nuo pat vaikystės, kai būdama mažutė suposi pailgoje pintinėje, pakabintoje ant karties troboje. Paaugusi ganė gyvulius pas ūkininkus, o vėliau, pokario metais, dirbo pas turtingesnius žmones kitus darbus. Teko ir šienauti, ir malkas kapoti. Pastarasis darbas taip jai patikęs, kad noriai jį ir dabar dirba, nors jau stovi ant 91-ojo gimtadienio slenksčio. Tiesa, ne stovi, o sėdi, nes nugarą per juosmenį labai skauda, bet daugiau niekuo nesiskundžia.

"Kai vasaros pradžioje išvertė kieme kalną įvairių medžių kaladžių, pagalvojau, kad šį kartą jau nepajėgsiu jų įveikti. Bet, pasiėmusi metalinį pleištą, seną kūjį ir aštrų kirvį sėdau prie tos krūvos. Ir ką tu sau galvoji? Jau pirmą ilgą vakarą sukapojau jų trisdešimt. Na, maniau, rytą neatsikelsiu dėl rankų skausmo, bet nieko panašaus neatsitiko. Ir kitą vakarą vėl sėdau prie tų kaladžių. Ir taip pamažu įveikiau didžiulę jų krūvą. Dabar kapoju paskutinę. Dukra Dana ir jos anūkė Danielė padėjo sukrauti malkas į malkinę, o mažoji mano proanūkė Emilytė vis atbėgdavo pakalti plaktuku į pleištą kaladėje", – noriai vardijo savo talkininkus senolė ir neužmiršo pabrėžti, kad dukra draudė jai šį darbą, bet Marijona užsispyrė kirsti, ir gana.

Gal būtent šis Marijonos pomėgis malkas kirsti, sunkus fizinis darbas per visą gyvenimą aplinkinius verčia stebėtis senolės gyvybingumu? Ji pritaria šiai nuomonei ir dar priduria: "Aš pati neatsistebiu savo sveikata. Jei ne tos skaudančios strėnos, dar bėgiočiau kaip zuikis. O dabar jau iš kiemo neišeinu, bet vis vien žinau, kas pasaulyje dedasi – daug klausau radijo ir žiūriu televizijos laidų, bet man labiau patinka radijas – jis daugiau žinių pateikia. Maistui nesu išranki – visa, ką dukra patiekia, valgau, bet labiau mėgstu barščių ir kopūstų sriubas."

"Valgau paprastą maistą, prie kurio buvau įpratusi visą gyvenimą, – jokių dietų nepripažįstu. Gal todėl iki šiol pati malkų galiu prisikapoti?" – retoriškai klausė M.Kairiūkštienė, po malkų kapojimo švytėdama skaisčiu lyg pelargonijos žiedai veidu.