Lietuvos švietimo istorijos muziejui – 95-eri

Šiemet Lietuvos švietimo istorijos muziejus mini 95-ąsias muziejaus įkūrimo metines. Per šiuos metus ne kartą keitėsi ir įstaigos statusas, ir pavadinimas, ir adresas, ir veiklos sritys.

Užuomazga – nuo parodos

Lietuvos švietimo istorijos muziejus – vienas seniausių muziejų nepriklausomoje Lietuvoje. Senesni tik Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus. Visi trys įkurti garsių tarpukario asmenybių – Vlado Nagevičiaus, Pauliaus Galaunės, Vinco Ruzgo bei jaunos ir ambicingos lietuvių inteligentijos iniciatyva ir beveik vienu metu pradėjo savo veiklą.

Švietimo ministerija, matydama sudėtingą tuomečių mokytojų padėtį, ir mokymo priemonių trūkumą, 1922 m. žiemos atostogų metu surengė mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių parodą. Paroda pradinėje mokykloje, esančioje Prezidento gatvėje, turėjo didžiulį pasisekimą, todėl buvo nutarta jos pagrindu organizuoti nuolatinę mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių ekspoziciją. Miesto burmistras Jonas Vileišis pasirašė įsakymą dėl V.Ruzgo paskyrimo būsimo muziejaus direktoriumi ir paskyrė kuklius tris kambarius Laisvės al. 12-ame pastate.

Visi kalbėjusieji džiaugėsi įkurtu Pedagoginiu muziejumi ir skaitykla, vadino jį kultūros židiniu, linkėjo jam pasisekimo, klestėjimo ir miesto valdžios dėmesio, ieškant tinkamesnių patalpų muziejinei veiklai plėtoti.

1922 m. lapkričio 18 d. įvyko oficialus muziejaus atidarymas. Iškilmėse dalyvavo ir kalbėjo Kauno miesto burmistras J.Vileišis, Švietimo ministerijos Pradinio mokslo departamento direktorius Juozas Vokietaitis, Kauno miesto švietimo skyriaus vedėjas Laurynas Kairiūnaitis, Kauno miesto ir apskrities švietimo inspektorius Juozas Damijonaitis, Amerikos lietuvių "Sandaros" įgaliotas atstovas J.Ivaškevičius, Kauno miesto valdybos mokyklų komisijos atstovai Aleksandras Timinskis ir K.Volockis, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos nariai Antanas Busilas ir Jurgis Gūžys bei kiti svečiai.

Visi kalbėjusieji džiaugėsi įkurtu Pedagoginiu muziejumi ir skaitykla, vadino jį kultūros židiniu, linkėjo jam pasisekimo, klestėjimo ir miesto valdžios dėmesio, ieškant tinkamesnių patalpų muziejinei veiklai plėtoti.

Nuo mumijų iki matematikos

Ir iš tiesų Kauno miesto valdžia tesėjo žodį, parodydama pakankamą dėmesį kultūrai. 1923 m. muziejus buvo perkeltas į bent kiek erdvesnes uždaryto restorano patalpas Prezidento g. 2. Tačiau ir šios patalpos muziejaus netenkino.

1925 m. pradžioje miesto valdžia išnuomojo Pedagoginiam muziejui ir centrinės bibliotekos skaityklai jau tinkamesnes, erdvesnes, muziejaus reikmėms pritaikytas patalpas Laisvės al. 24. Šiose patalpose muziejus įsikūrė daug geriau: turėjo specialiai muziejui pagamintų stiklinių vitrinų ir kitų baldų, nemažai įsigijo naujų eksponatų, pagerėjo muziejaus darbo sąlygos.

Praėjus vos metams nuo įkūrimo, muziejuje jau buvo Pedagogikos, Negyvosios ir gyvosios gamtos, anatomijos ir fiziologijos, Kraštotyros, geografijos, istorijos, Matematikos, Darbinio mokymo ir grafikos, Rankdarbių skyriai. Jau vien muziejaus skyrių pavadinimai rodo gamtamokslinę kraštotyrinę linkmę. Nehumanitarinį muziejaus profilį patvirtina ir prie jo veikę du būreliai: kraštotyros ir gamtamokslinis.

1937–1940 m. muziejuje veikė ir Egiptologijos skyrius, kuriame buvo eksponuojami doc. Marijos Rušinskaitės-Arcimavičienės deponuota Amono Ra šokėjos, gimusios 945 m. pr. m. e. mumija, kaukės ir kiti eksponatai. 1940 m. šie eksponatai perduoti saugoti M.K.Čiurlionio dailės muziejui.

Muziejuje buvo ir gyvosios gamtos kampelis, kuriame augintos retos kambarinės gėlės, šilkaverpiai, terariumuose – voveraitės, vėžiai, ropliai, akvariumuose – kelių rūšių žuvys ir kt. Šiuo kampeliu labai domėjosi muziejaus lankytojai, ypač vaikai.

Paskaitos ir parodos

Muziejaus organizatoriai neapsiribojo vien muziejine veikla. Jis muziejus veikė kaip lektoriumas, kuriame paskaitas skaitė to meto žymūs visuomenės veikėjai, mokslininkai, pedagogai: Kazys Grinius, Jonas Vileišis, Kazys Sleževičius, Jonas Vabalas-Gudaitis, Vaclovas Biržiška, Jonas Šliūpas, Antanas Purėnas, Vladas Lašas, Vincas Čepinskis, Antanas Busilas, Antanas Vokietaitis, pats V.Ruzgas ir dar daug kitų tuomečio Kauno inteligentijos elito atstovų.

Paskaitos buvusios labai įdomios ir populiarios. Salė visada buvo perpildyta paskaitų lankytojų. Iš viso surengta daugiau kaip 70 paskaitų, kurių klausėsi ne tik pedagoginė, bet ir plačioji Lietuvos visuomenė.

Kita muziejaus veiklos darbo forma – parodų rengimas. 1933 m. Ugniagesių rūmuose (1930 m. muziejus ir skaitykla buvo perkelti vėl į kitas patalpas – Ugniagesių rūmus) buvo surengtos trys užsienio šalių – čekų, latvių, rusų – vaikų literatūros parodos. Itin turtinga ir įdomi buvo Čekijos vaikų knygų paroda.

Nuo 1924 m. muziejus kas antri metai organizuodavo mokytojų ir mokinių darbų parodas, kurių tikslas – pasidalyti gerąja patirtimi.

1934 m. lapkričio mėn. surengta Raudonojo Kryžiaus organizacijos mokytojų ir mokinių darbų paroda. Tada Lietuvoje buvo daugiau kaip 130 Raudonojo Kryžiaus organizacijos jaunimo būrelių, kurie jungė 4 020 narių. Pedagoginis muziejus XX a. ketvirtąjį dešimtmetį tapo Raudonojo Kryžiaus organizacijos jaunimo centru. Muziejus sukaupė apie 100 šią veiklą atspindinčių albumų iš viso pasaulio ir Lietuvos.

Minėtina muziejaus veiklos darbo forma – spaudos apžvalgos-parodos, rengiamos kas dveji metai. Parodose vykdavo leidėjų, autorių, skaitytojų susitikimai, konferencijos. Tokia muziejaus veikla tarpukario Lietuvos kultūriniame gyvenime – akivaizdi nauda visuomeninei.

Mokymo priemonių "fabrikas"

Pedagoginiame muziejuje (tiesa, su pertraukomis) veikė vaizdinių mokymo priemonių gamybos dirbtuvės. Ten vykdavo pratybos, per kurias buvo gaminami herbariumai bei kitos vaizdinės mokymo priemonės gamtos mokslo pamokoms. Visų šių darbų mokytojus ir mokinius dažniausiai mokydavo pats V.Ruzgas. Vyresniųjų skyrių pradinių klasių mokytojai, konsultuojami V.Ruzgo, čia pat muziejuje vesdavo pamokas ir laboratorinius darbus.

Ten vykdavo pratybos, per kurias buvo gaminami herbariumai bei kitos vaizdinės mokymo priemonės gamtos mokslo pamokoms.

Muziejus turėjo kartono, knygrišystės, medžio ir metalo darbų įrankių komplektus, kuriuos naudodavo organizuojant pradinių mokyklų mokytojams trumpalaikius darbelių kursus. Muziejus mielai skolindavo įrankių komplektus mokykloms.

V.Ruzgo pastangomis muziejuje susiformavo dar viena nauja darbo kryptis – mokomosios ekskursijos. Vėliau tos dalykinės gamtinės mokomosios ekskursijos išaugo į mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursus, kurie vykdavo visoje Lietuvoje. Ekskursijos tapo pavyzdžiu kitoms – geografinėms, istorinėms ir kraštotyrinėms, literatūrinėms – ekskursijoms, kurios buvo mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursų programos dalis, o jau patys mokytojų kvalifikacijos kursai – tai garsių pedagogų J. ir A.Vokietaičių sumanymas.

Neišvengta konfliktų

Per 1922–2017 m. muziejus patyrė ir konfliktinių situacijų, pvz., 1936 m., kai muziejus buvo iškraustytas į bibliotekos patalpas, nes reikėjo patalpų lombardui. Kai burmistro pareigas ėjo Antanas Merkys, jo pavaduotojas pulk. Steponas Rusteika 1936 m. pareikalavo vieną pagrindinę salę ištuštinti ir perduoti miesto lombardui. Kaip atsiminimuose rašė V.Ruzgas, S.Rusteika motyvavo tuo, kad lombardas duoda savivaldybei pelną, o muziejus – tik nuostolį.

Kita konfliktinė situacija susiklostė 2000 m., kai, norint grąžinti patalpas vienuolių bendrijai, muziejus buvo verčiamas išsikelti į gatvę arba net likviduotis. Tačiau, įsikišus pedagoginei ir plačiajai visuomenei, konfliktas buvo išspręstas muziejaus naudai.

Išgyveno suirutes

Antrasis pasaulinis karas nutraukė įsibėgėjusius darbus. Vokiečių okupacijos metais muziejus buvo uždarytas, o jo eksponatai išslapstyti. Dalis eksponatų ir visas archyvas žuvo.

Po karo muziejus ilgą laiką veikė kaip metodinis kabinetas prie Kauno miesto liaudies švietimo skyriaus, kuriam vadovavo V.Ruzgas. 1958 m. tuomečio švietimo ministro Mečislovo Gedvilo įsakymu Pedagoginis muziejus reorganizuotas į Respublikinį pedagoginį muziejų. Jam suteiktos dar prieš karą buvusios patalpos Laisvės al. 24.

Muziejininko Prano Juozapavičiaus (1917–1988) iniciatyva įrengta pirmoji naratyvi ekspozicija. Direktoriumi ir toliau dirbo V.Ruzgas. 1979 m. muziejus persikėlė į naujas patalpas Žaliakalnyje – Žemaičių g. 85, kurios buvo specialiai pritaikytos muziejaus reikmėms.

1986 m. muziejaus direktoriaus Jono Bielskio (1938–2004) iniciatyva įrengta nuosekli, istorinė, mokslinė ekspozicija. 1997 m., minint Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejų, ekspozicija atnaujinta, papildyta atkurtos nepriklausomos Lietuvos mokyklų pertvarkos dokumentine, ikonografine, daiktine medžiaga. Vykdytos mokslinės ekspedicijos į lietuvių diasporos mokyklas Latvijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, 1997 m. – į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje.

2000 m. muziejus persikraustė vėl į naujas muziejui nepritaikytas buvusios profesinės mokyklos patalpas Vytauto pr. 52. Prasidėjo kapitalinis pastato remontas. Per tą laiką 2002 m. pasikeitė muziejaus steigėjas, muziejus pervardytas Kauno apskrities pedagoginiu muziejumi.

Laikmečio iššūkiai

Laikas koreguoja ne tik muziejaus veiklos istorijos vingius – jis keičia ir žmonių likimus. Pažymėtina, kad per 95 metų laikotarpį muziejui vadovauja tik ketvirtas direktorius. Muziejaus jubiliejaus proga tai kuklus bandymas pagerbti trijų muziejaus direktorių – Vinco Ruzgo, Benedikto Šukviečio ir Jono Bielskio – atminimą. Nuo 2004 m. muziejui vadovauja direktorė Živilė Jakaitė.

Po priverstinės pertraukos muziejus pirmuosius lankytojus pasitiko 2005 m., atverdamas duris į ką tik įkurtą V.Ruzgo memorialinį kambarį (aut. Jūratė Jagminienė, dail. Viktorija Paliokienė).  2006 m. muziejus plačiai atvėrė duris pedagoginei ir plačiajai visuomenei, pristatydamas naują, modernią, informatyvią, interaktyvią ekspoziciją "Iš amžių glūdumos į mus", skirtą supažindinti lankytoją su švietimo raida Lietuvoje nuo pirmosios mokyklos prie Vilniaus katedros paminėjimo 1397 m. iki 1990 m. (aut. Gabija Mackevičiūtė, Jūratė Jagminienė, Edmundas Kazlauskas, dizainerė Skirmantė Vaitkevičiūtė). Ekspozicija sulaukia daug teigiamų lankytojų įvertinimų – yra įdomi ne tik lietuviui, bet ir atvykusiajam iš svetur.

2012–2016 m. atnaujintos ir retais eksponatais papildytos šios ekspozicijos "Senosios gamtos mokslų mokymo priemonės. XX a. pirmoji pusė", "Pasakyta – parašyta", "XVII–XX a. švietėjai dailėje". Ekspozicijos pritaikytos interaktyviai, edukacinei veiklai – čia vyksta teatralizuoti edukaciniai renginiai.

Parengta dešimtys edukacinių programų, orientuotų į skirtingas lankytojų amžiaus grupes. Nuolatos ieškoma naujų, įdomesnių, patrauklesnių edukacijos formų, siekiant sudominti jaunąjį lankytoją. Muziejuje rengiamos parodos, organizuojamos konferencijos, seminarai, įvairūs renginiai ir t.t. Muziejaus rinkiniuose sukaupta per 50 tūkst. eksponatų: retų lituanistinių knygų, periodinių leidinių, fotografijų, žymių pedagogų, švietimo įstaigų dokumentų, kitų muziejinių vertybių.

2011 m. muziejui grąžintas respublikinio muziejaus statusas, suteiktas Lietuvos švietimo istorijos muziejaus pavadinimas. Muziejaus steigėjo funkcijas vykdo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Marija3

Marija3 portretas
Buvau keletą kartų šiame muziejuje, ir su vaikais, ir be jų. Atskiros vietos įdomios, bet nėra visumos, nėra gyvybės. Kažkaip apmiręs atrodo, trūksta gerų darbuotojų gal. Gaila, bet nepavyko sudominti vaikų, nenori jie ten eiti. Darbuotojos kažkur išsislapsčiusios, pasigendu meilės lankytojams, entuziazmo, pasigendu Ruzgo dvasios...Teko būti Franklino muziejuj, ten triukšmas, pilna moksleivių, jie turi ką veikt jame.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių