Lietuvės ir japono meilės istoriją vainikavo vestuvės be alkoholio

Lietuvės ir japono meilės istorija. "Vieną rytą pabudau turtinga, nes savo sąskaitoje radau pinigų sumą, kokią neurologė uždirba per dešimt metų. Tada japonui sakau: tuokiamės, – juokavo gydytoja neurologė Liuda Blavieščiūnienė. – O jei rimtai? Sutapo mūsų požiūris į gyvenimą. Masahito – linksmas, dėmesingas, su juo jautiesi saugiai."

Nustebino sudorojusi daug krevečių

52-ejų neurologė, manualinės ir psichoterapijos specialistė Liuda ir aštuoneriais metais už ją vyresnis japonas Masahito Sasaki gyvena Kaune.

Apie 40 pasaulio šalių aplankęs, JAV, Europoje, Indonezijoje, Korėjoje, Kinijoje ir kitur dirbęs japonas buvo garsios korporacijos "Azbil" (buvusi "Yamatake") darbuotojas.

"Jis man sakė, jei gyvensime Japonijoje, teks atidaryti anglų kalbos mokyklą, o jei Lietuvoje, jis nori įgyvendinti svajonę – atidaryti japonų restoraną, – šyptelėjo Liuda. – Myliu Lietuvą, Kauną, nenorėjau palikti darbo, o kelis kartus Lietuvoje jau lankęsis Masahito nesunkiai sutiko čia atvažiuoti. Ir realizavo svajonę – atidarė japonų maisto restoraną ir dabar kitus moko gaminti japonišką maistą."

Mandagus, šiltas ir besišypsantis japonas su Liuda susipažino savo tėvynėje: Tokijuje, korporacijoje "Azbil" dirba Liudos dukra Aistė. "Iš kur jūs?" – kartą lifte M.Sasaki užkalbino šviesiaplaukę merginą. Išgirdęs "Lietuva", prisipažino, kad nežino tokios šalies.

Vis dėlto kosmopolitiškas, draugiškas ir smalsus japonas su tame pačiame aukšte dirbusia lietuve po to bendravo dar ne vieną kartą. Sužinojo apie Lietuvą. O išgirdęs, kad į Japoniją atvyksta Aistės mama, dar nematęs Liudos pakvietė ją pietų.

Išvydusi japoną Liuda iškart pajuto, kad šiuo žmogumi galima pasitikėti. "Viską pasakė jo akys. Šiltos. Tai man kuždėjo ir moters, ir neurologės patirtis. Iš jo sklido gera energija. Be to, japonai itin taikūs, neagresyvūs žmonės, – neslėpė Liuda. – Dukra mus paliko, o mes Jokohamos mieste ekskursijos metu plaukiojome laivu ir puikiai praleidome laiką."

Gydytoja nusijuokė, prisiminusi, kaip nustebino Masahito vakarienės metu, sudorojusi ne vieną krevetę.

Viską pasakė jo akys. Šiltos. Tai man kuždėjo ir moters, ir neurologės patirtis. Iš jo sklido gera energija. Be to, japonai itin taikūs, neagresyvūs žmonės.

"Jūrų gėrybės ten labai skanios, krevetes mėgstu, nes Lietuvoje tai – toli gražu nekasdienis patiekalas", – nusijuokė moteris.

Japonija bankininkams trečioji šalis?

Japonijoje Liuda lankėsi nekart: jau 30 metų į Tekančios saulės šalį ji vyksta mokytis manualinės terapijos, taip pat pabūti su dukra, prižiūrėti anūkų, o vėliau jau ir pasimatyti su Masahito.

Susitikimą su japonu pakeitė dar vienas, po to – dar vienas. Liudai išvykus į Lietuvą, M.Sasaki rašė jai nuostabius laiškus, siuntė subtilias dovanas.

"Nuvykus į Japoniją jis pakvietė pietų. Masahito nuostabiai gamina, o stalą nuklodavo įvairiais valgiais, – japonų virtuvę mėgstanti Liuda negailėjo komplimentų vyrui. – Japonams svarbu matyti po nedaug, bet daug valgių vienu metu. Ir jausti skirtingus skonius."

Japonijoje ragaudama Masahito pagamintų patiekalų kaunietė sužinojo jo seną svajonę – atidaryti restoraną.

Nusprendę gyventi su japonu Kaune jie pateko į kuriozinę situaciją. "Lietuvoje japonui nei SEB, nei DNB nei "Swedbank" neatidarė sąskaitos, – kaunietę šokiravo, kad bankininkams Japonija – trečiojo pasaulio šalis. – Viena banko darbuotoja pašnibždėjo, kad sąskaitą gali atidaryti "Šiaulių banke". Atidarėme, bet Japonijoje mums pasakė – galime pinigus persiųsti į SEB, DNB, "Swedbank", bet ne į Šiaulių banką.

Todėl vieną rytą Liuda pasijuto turtinga: moterimi pasitikėjęs japonas į jos banko sąskaitą pervedė lietuviams solidžią pinigų sumą – atidaryti jų restoraną.

"Pasitikėjau, o kaip gali būti kitaip?" – šyptelėjo Masahito – japonams, ypač vyresnio amžiaus, garbė, žodis, pasitikėjimas itin svarbūs dalykai.

Batai ir vieta eskalatoriuje

Kas japoną nustebino Lietuvoje?

"Jis to nesakys, – jau žinodama, kad Masahito, kaip ir didžioji dalis japonų – kuklūs, šyptelėjo Liuda. – Tačiau jam reikėjo įprasti prie vairavimo kultūros Lietuvoje."

Japonai kuklūs, mandagūs, jie beveik nežiūri į kito žmogaus akis, kad "nenužudytų žvilgsniu" – taip sakoma Tekančios saulės šalyje.


Šiame straipsnyje: japonaslietuvėvestuvėsšeima

NAUJAUSI KOMENTARAI

sveikinu

sveikinu portretas
Bile jiems gerai. O pelenus į jūrą ir mano išbers. Nėr ko mokėt kapinių žiurkėms.

Anonimas

Anonimas portretas
Viskas būtų gerai, jei ne visokios energijos, zen atmosferos ir kiti laukai. Panašu į kažkokį šamanizmą. Dar gerai, kad japonas negalvoja apie reinkarnacijas. Bet jo noras po kremavimo išbarstyti pelenus į jūrą - nekoks variantas.

Jums

Jums portretas
Sėkmės! :)
VISI KOMENTARAI 13
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių