"Kauno dienos" pokalbis su generaliniu komisaru apie policijos reformą ir vadovavimą Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (KAVPK).

– Kauno policijai vadovavote beveik metus. Ko gero, pamenate, kokiame vykdomos policijos reformos taške palikote KAVPK? Ar jau matote pokyčių?

– Kai palikau Kauną ir persikėliau į Policijos departamentą, vyko tuometės reformos. Persikėlus į Vilnių ir suformavus naują komandą, sudarėme ir patvirtinome savotišką savo penkerių metų darbo planą (kažką panašaus į Vyriausybės programą), labai aiškiai pateikėme jį darbuotojams, pateikėme siūlymus, kaip jis bus įgyvendinamas.

Dabartinė policijos reforma jau yra finišo tiesiojoje, tikimės ją baigti iki metų pabaigos. Labai džiaugiuosi, kad Kauno Panemunės policijos komisariatas buvo vienas pirmųjų, sutikęs dalyvauti eksperimente, kad galėtų įvertinti pokyčius ir jų naudą. Dėkoju darbuotojams, kuriems nebuvo lengva, nes jie buvo savotiški pionieriai.

– Kokius išskirtumėte teigiamus Kauno policijos vykdomus žingsnius, o kur reikėtų pasitempti?

– Kauno policija visuomet buvo stipri savo komandine dvasia, kolektyvas visuomet buvo labai draugiškas. Tai įstrigo labiausiai per tą trumpą laiką, kurį man teko vadovauti KAVPK. Apie Kauną yra daug nusistovėjusių mitų, todėl čia atvykdamas dirbti, prisipažinsiu, turėjau susidaręs tam tikrą išankstinę nuomonę, kuri, geriau susipažinus su veikla, pasikeitė.

Kauno policija visuomet buvo stipri savo komandine dvasia, kolektyvas visuomet buvo labai draugiškas.

Tenka pripažinti, kad Kaunas nuo seno garsėja įvairiomis nusikalstamomis grupuotėmis. Todėl ir dabar matome, kad didžiausias organizuoto nusikalstamumo branduolys buriasi Kaune ir Kauno apskrityje.

– Kaip vertinate policijos reformos eigą? Ar numatytos permainos vykdomos sklandžiai? Gal įgyvendinant reformą pastebėta, kad kai kurių dalykų geriau atsisakyti?

– Jau matome, kad pradėję reformą smulkių klaidų neišvengėme. Bandomieji projektai ir buvo skirti tam, kad pamatytume, kaip visa tai veikia praktikoje. Nuolat analizuojame rezultatus, kalbamės su pareigūnais, matydami trūkumus, stengiamės juos taisyti.

Kol reforma nebaigta, anksti daryti kažkokias esmines išvadas, bet jau dabar matome, kad nusikalstamumas šiek tiek sumažėjo, ištyrimo lygis išliko panašus, padaugėjo reaguojančių ekipažų skaičius, pagerėjo pareigūnų aprūpinimas. Tikiuosi, artimiausiu metu reforma bus baigta ir pagal naująjį veiklos modelį dirbs visa šalies policija.

– Stebint teismų procesus, tenka susidurti su pastebėjimais, kad tyrimuose būna ne iki galo atlikti patys pirmieji nusikaltimo vietos apžiūros veiksmai, kuriuos įpareigoti daryti policijos patruliai. Ar tokia situacija tik Kaune ar ir kituose Lietuvos miestuose?

– Kiekvieno nusikaltimo tyrime įvykio vietos apžiūra yra labai svarbus momentas, nuo to nemažai priklauso viso tyrimo sėkmė. Noriu labai aiškiai pasakyti, kad patruliai atlieka tam tikrus veiksmus tik tokiose nusikalstamose veikose, kur viskas aišku, nusikalstamumas nesunkus ir pasekmės mažareikšmės. Jiems reikia užpildyti vieną protokolą, o tam nereikia specifinių žinių.

Į visas kitas rimtų nusikaltimų vietas vyksta tam specialiai mokytos operatyvinės grupės, kurios ir atlieka išsamius įvykio vietos apžiūros veiksmus. Taip vyksta visoje šalyje, Kaunas čia niekuo neišsiskiria.

– Po tragiškų nelaimių su mažamečiais vaikais kone kasdien žiniasklaida buvo informuojama apie vis naujus išpuolius. Ilgainiui pranešimų apie smurtą prieš vaikus sumažėjo. Ar tai reiškia, kad sumažėjo tokių nusikaltimų, ar tiesiog nuslūgus emocijoms grįžome į anksčiau buvusias vėžes ir viskas teka sena vaga?

– Matydami situaciją, mes priėmėme sprendimą viešinti visus su smurtu prieš vaikus susijusius įvykius, kad visuomenė matytų, kokio masto problema egzistuoja, ir kartu su atsakingomis institucijomis bandytume jas spręsti. Nelabai sumažėjo tokių nusikaltimų, bet pastebime, kad žmonės, skaitydami apie panašius įvykius kituose miestuose, išdrįsta kreiptis į teisėsaugą ir pranešti apie smurto prieš vaikus atvejus. Manau, tai labai svarbu.

Mes ir toliau dirbame tą patį darbą. Ir toliau pasitaiko atvejų, kai policijos pareigūnai, atvykę į smurto artimoje aplinkoje iškvietimus, randa nepilnamečių vaikų ir turi operatyviai spręsti, ką su jais toliau daryti.

Džiaugiamės matydami, kad kai kurios savivaldybės aktyviai įsijungė į šį procesą, ėmė spręsti problemas, kad vaiko teisių apsaugos specialistai būtų pasiekiami ištisą parą. Vis dėlto dar tikrai yra kur pasitempti šioje srityje. Beje, Kaunas yra tarp lyderių. Čia aktyviai sprendžiamos su vaikais susijusios problemos.

– Atokesnių vietovių socialiniai darbuotojai yra viešai skundęsi, kad bijo važiuoti į socialinės rizikos šeimas, kad geriausia tai būtų daryti kartu su policijos pareigūnais. Kokia situacija šiandien?

– Bendradarbiavimas su socialiniais darbuotojais vyksta nuolatos, policija dažnai važiuoja į reidus kartu su socialiniais darbuotojais, lanko rizikos grupės šeimas. Manau, tai yra vietos policijos bei socialinių darbuotojų susitarimo reikalas ir susėdus kartu tikrai galima rasti išeitį.

– Grįžkime į Kauną. Kaip vertinate kriminogeninę situaciją mūsų mieste?

– Kriminogeninė situacija čia nėra kažkuo labai išskirtinė. Kaip ir minėjau, pastebime tam tikrą grupuočių koncentraciją šiame mieste, bet sakyti, kad jos nevaldomos ir siautėja, tikrai negalėčiau.

– Ar Lietuvos kontekste Kaunas saugus miestas gyventi?

– Manau, kad kauniečiai savo mieste jaučiasi gana saugūs. Nusikaltėliams galiu pasiųsti labai aiškią žinią – policija tikrai nesitaikstys su įžūliais nusikaltimais ir yra pasiryžusi duoti rimtą atkirtį.