Policijos generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris ne vienus metus dirbęs Kaune, dabar kasdien skuba į tarnybą sostinėje.

Departamente jis atsakingas už viešosios policijos, kriminalinės policijos veiklos ir ikiteisminio tyrimo įgyvendinimo organizavimą sistemoje.

"Kauno dienos" pokalbis su E.Šileriu apie Kauną, permainas kriminalinės policijos darbe ir Lietuvą pasauliniame kriminogeniniame kontekste.

– Kauno policijoje dirbote ne vienus metus.

– Nuo 2000-ųjų septynerius metus dirbau Kaune. Čia praleidau jaunystės metus. Teko tirti automobilių vagystes. Tai buvo įdomus darbas, padėjęs giliau suvokti kriminalinę policiją ir kriminalinę žvalgybą, tik tuo metu tai vadinosi operatyvinė veikla.

Kaune nebuvo lengva dirbti. Natūralu, kad sunku dirbti, kur didesnis nusikalstamumas, kur daugiau iššūkių, tačiau ten greičiau mokaisi ir darai pažangą. Niekas neprieštaraus, kad Kaunas kriminogeniniu požiūriu yra sudėtingesnis miestas nei kiti. Vilnius taip pat turi savo specifiką. Tačiau Kaunas ir Vilnius – tie miestai, kurie  policijos darbui nurodo kryptį.

– Dabar daug kalbama apie pokyčius kriminalinėje policijoje, tačiau visuomenė dažnai nežino, kam jie reikalingi.

– Didesni pokyčiai kriminalinėje policijoje prasidėjo 2012 m., kai nuspręsta pakeisti darbo organizavimą. Šiandien yra trys Kriminalinės policijos lygiai: Kriminalinės policijos biuras, apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų kriminalinės policijos padaliniai ir teritorinių policijos komisariatų kriminalinė policija. Du pirmieji vykdo kriminalinę žvalgybą, o teritorinė kriminalinė policija dirba vadovaudamasi baudžiamojo proceso kodekso įstatymu.

Kriminalinė policija turi du įrankius – baudžiamojo proceso kodeksą, kai rezultatas – baudžiamoji byla, o kitas – neviešas procesas, kuris gali net nenaudojamas byloje, o reikalingas – tai kriminalinė žvalgyba.

Sisteminiai, grupiniai, organizuoti nusikaltimai yra apskričių komisariatų specializuoto padalinio kompetencija. Organizuoto nusikalstamumo valdyba veikia visoje apskrityje ir visai nesvarbu, kokiame mieste įvykdytas nusikaltimas – Jonavoje, Kėdainiuose ar Kauno rajone.

O teritorinis komisariatas rūpinasi tik teritorijoje vykstančiais kriminaliniais nusikaltimais.

– Ar buvo perskirstyti ir trijų grupių darbai?

Mes darbus suskirstėme pagal nusikaltimų sunkumus – ką turi dirbti centras, ką apskrities padaliniai ir ką – teritoriniai.

Pavyzdžiui, nužudymų teritorinis policijos komisariatas netiria. Tai apskrities padalinio kompetencija. Ten yra geresni įrankiai, kompetencija, galų gale žmonės ten didesnius atlyginimus gauna, esame investavę į geresnę techniką. Teritoriniams policijų komisariatams palikti nesunkūs nusikaltimai.

– Nužudymai sukelia rezonansą, tačiau bendrame nusikaltimų kontekste užima mažąją dalį, o nesunkūs yra didžiausia nusikaltimų dalis.

– Vadinasi, iki 10 proc. nusikaltimų tiria apskritis, o 90 proc. tenka teritoriniams komisariatams. Kad lengviau būtų įsivaizduoti, patikslinsiu, kad beveik pusė visų nusikaltimų yra vagystės. Ne didelės ar kažkokios ypatingos, o paprastos vagystės. Smurtas artimoje aplinkoje – antras pagal populiarumą nusikaltimas – teritorinio komisariato atsakomybė. Nors didžiausias dėmesys į tuos sunkiausius nusikaltimu, nes jie aprašomi, sukelia rezonansą, tačiau skaudžiausia žmonėms – tai, kas vyksta kasdien.

Didžiausias krūvis tenka teritoriniams padaliniams. Natūralu, tačiau ten ir didžiausias darbuotojų skaičius. Be to, departamentas radikaliai supaprastino procedūras. Anksčiau paprastos vagystės pareiškimo priėmimas, dokumentavimas užtrukdavo iki 2 val., dabar tai užtrunka 20 min.