Lietuvai įstojus į ES, buvusi J.Bakanausko g. pavadinta Europos prospektu. Tai būtų išties taiklus pavadinimas – ši magistralė turėtų nuvesti iki Vakarų aplinkkelio, "Via Baltica" magistralės. Deja, kol kas Europa baigiasi Aleksote.

Kitas kraštas

"Aleksotas niekada nebus toks kaip Žaliakalnis", – mėgsta sakyti čia pusę amžiaus gyvenantis, šių apylinkių patriotas architektas Juozas Poniškaitis. Kilęs iš Šančių kaunietis neslepia: senuoju Europos plentu ne kartą žingsniavo pėsčiomis iš Aleksoto namo. Čia gyveno architekto mylimoji, čia šaknis įleido ir meilės emigrantas iš Šančių.

"Buvo labai įdomu ir gražu kulniuoti namo, nes leisdavausi serpantinu, tačiau jo nebeliko. M.K.Čiurlionio tiltui buvo suteiktas valstybinis statusas, ir niekas negalėjo padaryti įtakos vienokiam ar kitokiam čia buvusiam unikalumui išlikti", – prisiminė gidu Europos pr. sutikęs pabūti J.Poniškaitis.

Meilės emigrantas Aleksote įleido šaknis ne tik širdimi, bet ir profesine veikla – šiai vietai atidavė šešiolika darbo metų. Architekto vertinimu, didžiulį postūmį prospektui davė naujojo tilto per Nemuną atsiradimas. Aleksotą su miestu sujungusiu tiltu galima per 15 min. atsidurti Kauno centre.

Nuo M.K.Čiurlionio tilto kylant Europos pr. nevalingai jauti atsidūręs kitame krašte, savotiškoje medžių, karinių teritorijų ir fabrikų erdvėje.

Imperijos palikimas

Kita vertus, neteisinga būtų sakyti, kad tai daugiau pramoninis prospektas. 2003 m. pradėtas statyti Fredos miestelis pakeitė Europos pr. veidą. Šalia parko išsibarstę pastatai pelnytai vadinami prestižiniais. Daugiabučiai, kotedžai – tačiau išskirtiniai.

Tiesa, priešais šiuos pastatus atsiveria visai kitas Europos pr. vaizdas. Nuo praeivių akių buvusias Karo aviacijos dirbtuves užstoja tvora. Vėliau čia įsikūrė Karo aviacijos gamykla, bendrovė "Helisota", Lietuvos karinių oro pajėgų Paieškos ir Gelbėjimo tarnyba.

Didžiulė atverta teritorija kai kur net primena nenaudojamą plynę. Dėmesį atkreipia ir vienas prie kito susigrūdę neaiškios paskirties pastatai. Kas nulėmė būtent tokį Europos pr. veidą? Kokį palikimą gavo šis dideles pretenzijas tapti magistrale į vakarus turintis ir ne kartą vardą keitęs prospektas?

J.Poniškaitis priminė istorines šio krašto detales. "XIX a. pabaigoje Rusijos imperijos karinei vadovybei nusprendus paversti Kauną karine tvirtove, visi planuojami ir statomi infrastruktūros objektai buvo skirti karinei funkcijai. Tai ilgam nulėmė vietovės urbanistinės struktūros ir su ja susijusios vietovės reljefo, susisiekimo kelių tinklo, želdynų, pastatų architektūrinių formų pokyčius", – dėstė specialistas.

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybingumą, Aleksotas turėjo tvirtovės suformuotą kelių – gatvių tinklą ir prie jų po karo išlikusius pastatus.

Vardų kaita

J.Poniškaitis toliau dėstė faktus, nulėmusius šios gatvės pokyčius. "Kauno tvirtovės bendrajame plane dabartinio Europos pr. vietoje buvo pažymėtas kelias, vingiavęs Nemuno pakrante. Kirtęs centrinį gynybinį įtvirtinimą ir toliau ėjęs vakarų kryptimi. Nepriklausomybės metais šis kelias įgavo gatvės statusą ir jai buvo suteiktas J.Bakanausko vardas", – aiškino architektas.

Sovietmečiu gatvė pavadinta Suvalkiečių plentu, vėliau jai vėl grąžintas J.Bakanausko vardas. Lietuvai įstojus į ES gatvė buvo padalyta į tris dalis. Viena liko J.Bakanausko vardu, kita – Suvalkiečių pl., o vidurinioji – nuo M.K.Čiurlionio tilto iki sankirtos su Kalvarijų g. pavadinta Europos pr.

Apmaudu, bet europietiško gatvės veido užuomazgas galima įžvelgti Europos pr. iki Veiverių g. Nuo šios sankryžos Kalvarijų g. link, Europos pr. labiau primena niūraus, apleisto ir nelabai reikalingo priemiesčio kelią.

Priedanga – pilkapis

"Stabtelėkime Veiverių g. ir Europos pr. sankryžoje, – pasiūlė J.Poniškaitis. – Štai tradicinė Aleksoto architektūros parduotuvė. Beveik nepasikeitusi, išskyrus prekių pasiūlą. Šalia – namas, kadaise buvęs toks jau labai aptriušęs.Vis eidavau ir ragindavau jame gyvenančias moterėles, kad padažytų namą, ir galiausiai jos tai padarė."

Priešais J.Poniškaičio paminėtus pastatus – žalia veja. Čia kadaise stovėjo namas, tačiau jis sudegė ir nuo to laiko nebeleista čia nieko statyti. Priežastis – šioje vietoje buvo numatytas žiedas. Tai reiškia, kad vietos reikės daugiau, keisis infrastruktūra. Gal kada nors.

Kitame sankryžos kampe – pilkapis. Jo atsiradimas gana kurioziškas. Pravažiuodami neretai į jį gal net neatkreipiame dėmesio. Pasirodo, sovietmečiu restauracinėms dirbtuvėms buvo leista pastatyti ekspozicinį surenkamą namą su mansarda. Vėliau už juokingus pinigus jis buvo parduotas ir demontuotas, tačiau tai atlikę verslininkai "pamiršo" išardyti pamatus. Liko pusės metro aukščio pamatai.

Padedant vietos bendruomenei, paremiant miesto valdžiai jie buvo užpilti. Taip suformuotas žalias kalnelis vasarą papuošiamas ES vėliavos spalvos gėlių sodinukais.
Už pilkapio ima atgyti pilkomis ir vyšninėmis spalvomis anksčiau endokrininiams preparatams priklausęs pastatas. Endokrininių preparatų gamykla kadaise garsėjo čia gaminamu insulinu ir nepatvirtintomis kalbomis apdainuotais dar kažkokiais ypatingais vaistais. Tiesa, vietos gyventojams ši gamykla paliko prisiminimą apie slaptais upeliais tekantį spiritą.

Pastatai pėrėjūnai

Toje pačioje sankryžoje stūkso vieniems gerų, kitiems niūrių prisiminimų sukeliantys Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) Kauno skyriaus pastatai. "Sovietmečiu šitą vietą juosė tvora, ir šeimininkavo čia kariškiai. Čia buvo įsikūręs štabas, o štai buvęs kariškių klubas taip ir liko nepalietas", – į pastatą, stūksantį už dabartinės VMI tvoros,  bakstelėjo J.Poniškaitis.

Ir VMI kelias į šiuos pastatus buvo ne tuoj po kariškių išėjimo. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1993 m. rusų armijai palikus Lietuvą, į šiuos pastatus pretenziją pareiškė Senamiestyje vargusi Psichiatrijos ligoninė. Kažkurį laiką čia ir buvo įsikūrusi ligoninė. Po to šeimininkais tapo VMI.

"Šitie berželiai taip ir likę nuo rusų kariuomenės šeimininkavimo laikų. Buvę šeimininkai prižiūrėjo aplinką. Tuoj apsodino berželiais, nors visai ne beržas yra rusų nacionalinis medis, tačiau beržus jie myli", – lyg naujai po gerai žinomas apylinkes dairėsi architektas.

Neatrasti dirvonai?

Tolyn į vakarus Europos pr. veidas darosi vis liūdnesnis. Dešinėje nuo Veiverių pl. pusės –  šabakštynai, slepiantys istorinio ir niekaip deramo dėmesio nesulaukiančio aerodromo griuvenas, tolumoje kaimą primenantis gyvenamasis kvartalas, plynės, kurias vainikuoja 2008 m. Europos pr. gale pastatytas Mokslo ir technologijų parkas "Technopolis", vienintelis į Europos pr. statusą galintis pretenduoti pastatas.

Žvelgiant į kitą Europos pr. pusę, darosi graudu. Nuo sovietmečio likęs užrašas "Kauno mėsos kombinatas" tarsi pateisina apgailėtiną vaizdą. Ši vieta yra išgyvenusi neregėtus klestėjimo laikus ne tik sovietmečiu.

Akcinė bendrovė "Maistas" su centru Kaune įsikūrė dar 1923 m., iš pradžių vertėsi pieno produktų ir kiaušinių , vėliau – gyvulių ir paukščių prekyba, mėsos gaminiais ir jų eksportu. Tarpukariu akcinė bendrovė "Maistas" reguliavo visų Lietuvoje buvusių bendrovės skerdyklų darbą.

Prie pat gatvės išlikęs pastatas, kuriame "Maisto" darbuotojai galėjo įsigyti savos produkcijos už prieinamą kainą. "Skirtingai nuo sovietmečiu susiklosčiusių tradicijų, anuomet niekam net nekilo noras vogti", – prieškario verslo ypatumus priminė J.Poniškaitis. Sovietmečiu iš "Kauno mėsos kombinato" bekonai buvo mėtomi per tvorą ir išvežami, o kad pereitų nepatikrinti apsaugos postą, darbuotojai apsaugininkams į kišenes brukdavo nustatyto dydžio sumas.