Kokias paslaptis slepia legendinių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno karstai? | Diena.lt

Kokias paslaptis slepia legendinių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno karstai?

S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 85-mečio proga priminė lakūno S.Dariaus dukrą Nijolę, kurios iniciatyva rasti 20 metų slėpti jos tėvo ir S.Girėno balzamuoti palaikai.

Trumpa istorinė atmintis

Kai Kaune prieš tris dešimtmečius pasirodė pirmieji mikroautobusai, įsiminė vieno jų užrašas maršruto lentelėje: "2-oji ligoninė–D.Girėno g.". Maža to, vienas garbaus amžiaus kaunietis anuomet pasakojo, kad dar esant gyvai lakūno S.Dariaus našlei Jaunutei, prie jos priėjęs ir pabučiavęs ranką jaunuolis, suglumino moterį klausimu: "Tai jūs esate Dariaus Girėno žmona?!"

Šie keli įstrigę atmintin epizodai byloja apie trumpą mūsų istorinę atmintį. Tad minint tautos didžiavyrių S.Dariaus ir S.Girėno žūties 85-metį, tinkama proga tą atmintį atgaivinti.

Muziejininką ir kolekcinininką Joną Čepą kalbinome apie svarbų istorinį momentą transatlantinio lakūno, kpt. Stepono Dariaus ir pedagogės Jaunutės Liudvikos Škėmaitės dukters Nijolės gyvenime. "1925 m. Kaune gimusi Nijolė, pokariu baigė Kauno universiteto Medicinos fakultetą ir, tapusi gydytoja terapeute, ištekėjo už Adolfo Maštaro. Jų šeima 1949 m. sulaukė dukrelės Giedrimos, o po metų – sūnaus Skirmunto. Dirbdama Kauno medicinos institute, parašė mokslinį darbą, dėstė studentams ir niekada neužmiršo 1944 m. Medicinos institute paslėptų savo tėvo ir jo bendražygio palaikų. Bėda ta, kad ji nežinojo tos slaptavietės", – pasakojo J.Čepas.

Grįžo į Lietuvą karstuose

Priminsime, kad oranžinės spalvos drobe aptraukta "Lituanica", perskridusi Atlantą, patyrė katastrofą Soldino (anuomet priklausė Vokietijai) apylinkėse 1933 m. liepos 17-ąją, 0.36 val. – tokį laiką rodė trys nelaimės metu sudužę laikrodžiai. Ketvirtasis nenustojo ėjęs, skaičiuodamas valandas, likusias žuvusiems lakūnams iki Lietuvos.

Lakūnai, be nusileidimo nuskridę 6 411 km (antras rezultatas anuometėje pasaulio aviacijos istorijoje pagal skrydžio trasos ilgį), liepos 19-ąją pasiekė Lietuvą ąžuoliniuose karstuose. Po kelias dienas trukusio tautiečių atsisveikinimo su didvyriais, vėlų liepos 23-iosios vakarą abu karstai buvo atvežti į Teismo ir socialinės medicinos institutą (sovietmečiu jis tapo Kauno medicinos institutu).

"Ąžuoliniai karstai buvo labai tamsios spalvos ir neįprastai plokščiais dangčiais. S.Girėno karstas buvo ilgesnis, nors lakūnas buvo ūgiu (170 cm) žemesnis už S.Darių (181 cm). Abiejų karstų dangčiai pritvirtinti medvaržčiais. Karstų šonuose ir galuose įtaisytos masyvios gražios metalinės rankenos. Šiuose mediniuose karstuose buvo kiti – sandarūs cinkuotos skardos. Ankstų kitos dienos rytą tie karstai buvo atidengti, siekiant nustatyti didvyrių mirties priežastį, balzamuoti jų kūnus", – priminė J.Čepas.

Slapta operacija

Kai prof. J.Žilinskas balzamavo lakūnų kūnus, jie buvo paguldyti į naujus, varinius karstus ir patalpinti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakulteto koplyčioje, nes mauzoliejus lakūnams Senosiose miesto kapinėse dar nebuvo pastatytas. Į mauzoliejų karstai buvo perkelti 1937 m. lapkričio 1-ąją.

Okupavus Lietuvą sovietams, paaiškėjo, kad dėl netinkamų mumijoms laikyti mauzoliejuje sąlygų karstus reikia grąžinti į VDU Medicinos fakulteto koplyčią. Tai padaryta 1940 m. gruodžio 17 d.

Artėjant antrajai sovietų okupacijai bei vokiečiams traukiantis iš Kauno, lakūnas Tomas Zauka, Lietuvos aeroklubo Dariaus ir Girėno komiteto pirmininkas, nutarė lakūnų palaikus paslėpti, nes nebuvo tikras, ar rusų ir vokiečių kariaunos neišniekins lakūnų kūnų.

Artėjant antrajai sovietų okupacijai bei vokiečiams traukiantis iš Kauno, lakūnas Tomas Zauka, Lietuvos aeroklubo Dariaus ir Girėno komiteto pirmininkas, nutarė lakūnų palaikus paslėpti, nes nebuvo tikras, ar rusų ir vokiečių kariaunos neišniekins lakūnų kūnų. Šiam sumanymui pritarė ir grupė VDU Medicinos fakulteto darbuotojų su prof. Benediktu Šiauliu priešakyje. 1944 m. kovo 18-osios naktį, slapta nuo budėjusio prie fakulteto durų vokiečių kareivio, variniai karstai su balzamuotais lakūnų kūnais buvo užmūryti Medicinos fakulteto rūsyje, priešais lifto šachtą. Slėpusieji prisiekė niekam, net ir lakūnų giminėms, apie tai neprasitarti. Todėl užmūryti toje nišoje lakūnai variniuose karstuose gulėjo 20 metų.

Kaip buvo rasti?

Koks 1962 m. įvykis paakino N.Dariūtę ieškoti legendinių lakūnų palaikų? Pasirodo, tais metais Vilniaus dailės instituto studentas Vytautas Mačiuika, kurio tėvas skraidė kartu su S.Dariumi, pranešė Nijolei savo diplominiam darbui pasirinkęs iškalti S.Dariaus ir S.Girėno antkapinį paminklą (jis dabar stovi Aukštųjų Šančių Karių kapinėse). Būtent tai tapo akstinu S.Dariaus dukrai ieškoti tėvo ir jo bendražygio palaikų. Kadangi ji nežinojo, kur Kauno medicinos instute (KMI) jie užmūryti, 1963 m. spalio 6 d. pasitelkė į paiešką KMI doc. Juozą Raubą, kurio tėvas dalyvavo užmūrijant S.Dariaus ir S.Girėno palaikus.

Ta vieta buvo netoli krematoriumo. Savo prisiminimuose N.Dariūtė rašė: "Aš ir J.Rauba, pasišviesdami žvake, atidžiai apžiūrėjome visas sienas. Būdami medikai ir gerai išmanydami stuksenimo metodą, ėmėme stuksenti visas sienas aplink katilinę. Netoli jos, priešais liftą, bestuksenant ryškiai pakilus garsui, nustatėme, kad už sienos turėtų būti didoka ertmė. Siena buvo visiškai lygi, nudažyta ir niekuo nesiskyrė nuo gretimų sienų. Jos viršuje, palubėje, buvo normalaus dydžio ventiliacijos anga. Pasilypėjusi ant kėdės, kurią J.Rauba atnešė iš savo mamos kambario, pro ventiliacijos angos groteles įkišau pieštuką, su prie galo pritvirtintu ilgu siūlu ir prie jo pririšta nedidele vinimi. Viniai krintant žemyn, pasigirdo skambus garsas, tarsi ji būtų atsitrenkusi į metalą. Supratome, kad ten ir yra paslėpti karstai."

V.Mačiuikos indėlis

Pasak J.Čepo, apsidžiaugusi, kad atrado lakūnų palaikus, N.Dariūtė-Maštarienė tą pačią dieną pranešė apie tai V.Mačiuikai, kuris jau kitą dieną atsivežė iš Vilniaus darbui reikalingus įrankius, lempą, fotoaparatą ir vienintelį gyvą lakūnų palaikų paslėpimo liudininką Joną Štriupkų.

Pastarasis patvirtino, kad tikrai už Nijolės nurodytos nišos sienos yra užmūryti karstai su lakūnų palaikais. V.Mačiuika, nufotografavę J.Štrupkų, rodantį į nišos vietą, išėmė ventiliacijos groteles ir pro ventiliacijos angą nufotografavo karstus. Vėliau V.Mačiuika surašė palaikų atradimo protokolą, kurį visi trys ir pasirašė.

"1971 m. N.Dariūtė-Maštarienė išvyko į JAV rinkti medžiagos apie savo tėvą ir jo bendražygį. Ji rašė, kad Čikagos lietuvių aeroklubo pirmininkas Vytautas Peseckas jai pademonstravo dokumentinės kronikos kadrus, filmuotus 1932–1933 m. – juose ji pirmą kartą savo gyvenime pamatė gyvą, besišypsantį, vaikščiojantį ir kalbantį savo tėvą. Po filmo peržiūros Nijolė negalėjo nė žodžio ištarti. V.Peseckas padovanojo jai to filmo kopiją", – pasakojo J.Čepas.

Palaidoti vogčia

N.Dariūtė prašė tuomečio Kauno komunistų partijos pirmojo sekretoriaus J.Mikalausko leisti išardyti sieną ir palaidoti tėvą su jo bendražygiu, bet atsakymo nesulaukė. Po pusmečio S.Dariaus dukra kreipėsi į Lietuvos kompartijos pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų, ir 1964 m. rugpjūčio 10 d. mūro siena, 20 metų slėpusi lakūnų palaikus, buvo išardyta.

Deja, didvyrių kūnų balzamuoti antrą kartą nebuvo įmanoma, nes per 1946 m. Nemuno potvynį vanduo apsėmė patalpą, kurioje buvo paslėpti lakūnų kūnai. Viršutinis karstas, kuriame buvo S.Girėno palaikai, per potvynį pakilo, o jam slūgstant, nusileido, sudaužydamas apatinio varinio karsto stiklą, pro kurį vanduo pateko ant S.Dariaus kūno, todėl jo palaikai buvo smarkiai apirę.

Abiejų lakūnų palaikai buvo perdėti į naujus medinius karstus ir 1964 m. rugpjūčio 12 d. paskubomis, slapčia nuo visuomenės, palaidoti Aukštųjų Šančių Karių kapinėse.

Nijolės darbai

Mažai kas anuomet žinojo, kad N.Dariūtė 1973 m. pradėjo tapyti. Per gan neilgą savo gyvenimą nutapė apie 150 įvairios tematikos paveikslų, bet dauguma jų – istorinių asmenybių portretai. Žinoma, ji nutapė ir tėvo bei S.Girėno portretus. Nijolė siekė, kad jie žvelgtų iš tų paveikslų į žmones savo geromis, tėvynę mylinčiomis akimis. Malonu, rašė ji, kad pavyko išplėšti iš nebūties mūsų tautos didvyrius ir sudėti juos į auksinius paveikslų rėmus.

Vien tapyba Nijolė neapsiribojo. 1987 m. parašė knygą "Darius ir Girėnas" – vieną pirmųjų išsamių monografijų, skirtų S.Dariui ir S.Girėnui. Knygos vertę padidino joje pateiktas S.Dariaus dienoraštis, rašytas 1932–1933 m. Beje, dukra iššifravo vietomis beveik neįskaitomus dienoraščio puslapius.

Buvo išleista ir N.Dariūtės-Maštarienės parengtas fotografijų albumas "Darius ir Girėnas". Tai bene pirmasis tokios didelės apimties (306 fotografijos) albumas, skirtas transatlantinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno skrydžiui įamžinti. Su bendraautoriais Algirdu Gamziuku ir Gyčiu Ramoška parengė dokumentų rinkinį apie S.Darių ir S.Girėną. Tai tik reikšmingiausi N.Dariūtės-Maštarienės darbai, kuriuos ji suspėjo nuveikti per gana neilgą savo gyvenimą – mirė Kaune 1990 m. spalio 22-ąją. Palaidota Kretingos rajono Jokūbavo kapinėse.



NAUJAUSI KOMENTARAI

otto

otto portretas
Šioje istorijoje norėčiau paminėti Andrių Dručkų. Sovietmečiu jis dirbo Kauno J.Jablonskio gimnazijoje darbų mokytoju. Teko pas jį mokytis. Labai gerai pamenu kaip jis į mokyklą atvežė S.Dariaus ir S.Girėno karstus ir sarkofagus, kartu su palaikais rastus užmūrintus tuometiniame Kauno medicinos institute. Tai buvo maždaug apie 1968 metus. Lakūnai buvo perlaidoti Kauno karių kapinėse, tad prieškariniai sarkofagai buvo tušti. Pamenu, užėjęs į darbų klasę juos pamačiau ir vieną pravėriau. Pradžioje nesupratau kas tai, bet prisiminiau, kad juos buvau matęs prieškaryje leistoje knygoje "Sparnuoti lietuviai". Supratus ką pravėriau, net kiek silpna pasidarė. Vėliau šie karstai ir sarkofagai buvo patalpinti A.Dručkaus įsteigtame mokyklos kraštotyros muziejuje. Ten jie buvo eksponuojami pridengti LTSR vėliava. Tuo metu apie trispalvę negalėjo būti ir kalbos. Reikia paminėti ir buvusią mokyklos direktorę Gražiną Piotuchovienę, nepabijojusią įsileisti į mokyklą komunizmo nešlovinančius eksponatus

Kęstutis

Kęstutis  portretas
Teko varinius karstus pervežti į jablonskio mokyklą apie 1978 m. su mokytoju A.Dručkumi ir klasioku K.Vidu

whufaikeenees

whufaikeenees portretas
okupantu laikais, kaip jus juos vadinat,net filmas buvo pastaytas apie Dariu IR Girena ir gana idomus....
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių