"Svarbiausius savo veikalus tarpukariu parašiusio mokytojo, pedagogikos novatoriaus Jono Murkos idėjos gyvos, aktualios ir šiandien", – įsitikinę mokslininkai. Pernai buvo minimos šviesuolio 125-osioms gimimo metinės, surengtos konferencijos ir įvairūs renginiai. "Kauno diena" pasidomėjo, kaip išnaudojamas J.Murkos palikimas.

Tautinės mokyklos kūrėjas

"J.Murkos įdirbis, nuveikti darbai yra esminiai – jais remiasi šiandieninė Lietuvos švietimo sistema", – pedagogikos novatoriaus darbų reikšmę apibūdino Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto dekanė Erika Masiliauskienė. Ji pastebėjo, kad į sovietmečiu bandytus ištrinti iš tautos atminties šviesuolio veikalus atsigręžia šiandienos edukologai.

Privalomo pradinio mokymo tarpukario Lietuvoje idėjos autorius ir koncepcijos kūrėjas, vadovėlių autorius, mokytojas iš pašaukimo J.Murka parašė apie 40 vadovėlių, iš kurių 1918–1945 m. mokėsi nemaža dalis Lietuvos moksleivių. Tarpukariu būta ir konkuruojančių, kitų autorių parašytų vadovėlių, bet vienintelis J.Murka parašė visų dalykų vadovėlius šešiems privalomiems valstybinės mokyklos skyriams. Šie vadovėliai – "Vaikų darbymečiui" – buvę labai populiarūs, dažnai leisti pakartotinai. Šviesuolis tikėjosi šalies mokyklą pakreipti ne tik į mokslo, bet ir į meno kelią, ragino mokytojus lavinti mokinių kūrybiškumą.

Kalbininkas, Šiaulių universiteto docentas Stasys Tumėnas atkreipė dėmesį, kad J.Murkos vadovėliai išsiskyrė iš kitų, nes nepateikdavo parengtų receptų, o skatino mokytojus ir mokinius dirbti kūrybiškai.

"Jis netiesiogiai kalbėjo apie tai, kas šiandien įvardijama diferencijuotu mokymu. Integruoto mokymo, suaugusiųjų mokymo pradininkas Lietuvoje J.Murka rašė apie tai, kas ir šiandien mūsų šalyje kartais tebepateikiama kaip naujovės, – pastebėjo S.Tumėnas. – Įsigilinus į jo nuveiktus didžiulius darbus, propaguotas idėjas, matyti: J.Murka nusipelno tautinės mokyklos kūrėjo vardo."

Kaip Šiaurės Atėnai

"Šviesuolis kėlė didžiulius uždavinius ne tik mokytojams, bet ir sau: pagal iš anksto susidarytą veiklos planą nuolat mokėsi. Taip išmoko apie dešimt kalbų, galėjo skaityti naujausią Europoje leistą pedagoginę literatūrą. Tai labai pravertė rašant pirmąjį lietuvišką metodikos leidinį – "Metodikos etiudus", skirtus mokytojams ir tėvams", – pastebėjo istorikė, Mykolo Romerio universiteto profesorė Leta Dromantienė.

Pedagogikos novatoriaus anūkas istorikas Linas Bulota pabrėžė, kad vien 1919 m. publikuotais, tačiau ir šiandien aktualumo neprarandančiais "Metodikos etiudais" J.Murka įėjo į Lietuvos pedagogikos istoriją: "Tai yra atskaitos pradžia – nuo šios knygos prasideda metodinė literatūra Lietuvoje. Be daugybės kitų jo darbų, vien šiuo leidiniu senelis nusipelnė vietos lietuviškose enciklopedijose."

Brandžiausiu savo gyvenimo tarpsniu šviesuolis gyveno ir kūrė Šiauliuose. Čia J.Murka įsikūrė neatsitiktinai: tarpukariu Šiauliai garsėjo kaip Lietuvos Šiaurės Atėnai, čia vyko aktyvus visuomeninis gyvenimas, buvo rašoma daug vadovėlių, aktyviai diskutuojama apie tautą, valstybę, švietimą. Čia, dalyvaujant J.Murkai, buvo steigiamos tokios institucijos kaip Šiaulių mokytojų seminarija, Suaugusiųjų gimnazija, "Aušros" muziejus, atkurta Šiaulių (dabartinė J.Janonio) gimnazija.

Labai prastos sveikatos, be galo darbštus ir kuklus – taip J.Murką prisimena jį pažinojusieji. Taikus, niekada balso nepakeldavęs šviesuolis, amžininkų teigimu, vis dėlto ragino su ginklu priešintis bermontininkams. Romualdas Baltutis prisiminė tėvo – mokytojo Liudo Baltučio – pasakotą nutikimą: "1919 m. bermontininkai terorizavo vietos gyventojus, nušovė juos bandžiusį užstoti lietuvių kareivį. Netrukus mokytojų kursų vedėjas J.Murka ėmė raginti kursantus mokytis ginklą naudoti, nes atėjusi valanda ginti tėvynę. Kareiviai atnešė šautuvus – reikia mokytis šaudyt. Kitus kovoti raginęs J.Murka paėmė ginklą dejuodamas: "Gėda man, nemoku su juo apsieiti."

Traukė ypatinga atmosfera

Žinomas dailininkas, menotyrininkas Vytenis Rimkus pasakojo vaikystėje dažnai užsukdavęs į Murkų namus.

"Mano tėvas Jaroslavas Rimkus buvo J.Murkos bendradarbis Šiaulių gimnazijose. Aš su tėvu, o vėliau ir vienas dažnai užsukdavau pas Murkas į svečius. Garsusis mokytojas tuomet dar buvo gyvas, bet sunkiai sirgo – džiova. Į jo kambarį mūsų neįleisdavo, aš savo akimis jo ir nemačiau. Į tuos namus traukė ypatinga atmosfera. Man, vaikėzui, norėdavosi pakalbinti ir man į akį kritusią vyriausią mokytojo dukrą Rūtą Murkaitę. Mėgau skaityti knygas, o pas Murkas jų buvo daugybė. Stovėdavau vienas prie knygų spintų ir rinkdavausi patikusią. Rasdavau labai gražių, nematytų dailės albumų, kitų knygų", – prisiminė V.Rimkus.

Pokariu rezistencinėje kovoje dalyvavusio V.Rimkaus keliai vėl atvedė jį į Murkų namus, pas kitą garsaus mokytojo dukrą – gydytoja tapusią Grožvydą Murkaitę-Garbaravičienę: "Reikėjo gauti vaistų sužeistam partizanui. Gydytoja tyliai išklausė, ko man reikia, o po kelių dienų gavau vaistų paketėlį. Šiandien atrodo smulkmena, bet tada tai grėsė kalėjimu ir net mirties bausme. Tokia buvo Murkų šeima – inteligencija ir tautiškumas buvo visos šeimos bruožas."

Perdavė senelio vertybes

Minint J.Murkos gimimo metines ne tik surengta konferencija. Šiaulių universitete atidaryta J.Murkos (1889–1945) vardu pavadinta auditorija, skirta Lietuvos pedagogikos istorijai, iškiliausiems pedagogams ir vadovėlių autoriams bei jų darbams atminti, J.Janonio gimnazijoje pradėjo veikti šviesuoliui skirta paroda.

J.Murkos auditorijos sieną papuošė jo anūkės dailininkės Giedrės Bulotaitės-Jurkūnienės tapytas senelio portretas. "Portretą nutapyti nebuvo paprasta. Jį kurdama rėmiausi išlikusiomis nespalvotomis fotografijomis ir tuo, ką prisiminiau iš močiutės, mamos pasakojimų: kokios spalvos buvo senelio akys, plaukai. Kaklaraištį nutapiau būdingą tiems laikams – juostelę su tautiniais motyvais, kitokių tais laikais nenešiojo", – atkreipė dėmesį G.Bulotaitė-Jurkūnienė.

Ateityje Šiauliuose turėtų iškilti paminklas J.Murkai. Jį kuria žymaus mokytojo proanūkis skulptorius Džiugas Jurkūnas. Šviesuolio atminimo įamžinimo fundatoriai – J.Murkos anūkai ir proanūkis: Kauno verslininkai, politikai Arvydas Garbaravičius ir Ramūnas Garbaravičius su sūnumi Jonu. Šie trys Garbaravičiai ir jų šeimos iš dalies finansavo J.Murkos auditorijos įregimo darbus, jų lėšomis kuriamas paminklas Šiauliuose.

"Kartais atsiverčiu garsiuosius J.Murkos skaitinius "Vaikų darbymečiui. Skaitiniai" – yra ką paskaityti. Pamokančios istorijos, tinkamos ir suaugusiam, ir vaikui. Aš pats senelio nepažinojau – gimiau jam mirus. Visa mūsų giminė – sibiriakai, ne viskas apie senelį mums ir pasakojama buvo. Tačiau močiutė, mama mums, anūkams, diegė tokias senelio puoselėtas vertybes: dirbti Lietuvai, kaip galima geriau panaudoti savo sugebėjimus, jėgas", – tvirtino A.Garbaravičius.

"Mane žavi senelio humanizmas ir sugebėjimas kiekviename atrasti auksinį grūdą – įžvelgti talentą ir jį puoselėti. Žiūrint iš laiko perspektyvos, matyti, kad tai labai pasiteisino: daug jo mokinių tapo įdomiais, žinomais, daug nuveikusiais žmonėmis. To sugebėjimo atskleisti vaiko asmenybę galėtų pasimokyti ir dabartiniai mokytojai", – pastebėjo R.Garbaravičius.

Gilinsis VDU istorikai?

J.Murkos vaikaičiai atnaujino ir Lietuvos švietimo istorijos muziejui Kaune padovanojo garsiojo senelio daiktų: staliuką, lagaminą, raritetu tapusią knygą "Metodikos etiudai". A.Garbaravičiaus žodžiais, vėliau turėtų prasidėti kitas J.Murkos atminimo įamžinimo etapas – platesnė jo idėjų, darbų sklaida.

"Kaune yra Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), kurio istorikai, pedagogų rengėjai turėtų atkreipti dėmesį į J.Murkos darbus. Reikėtų parengti spaudai jo viso gyvenimo darbą – 4 tūkst. puslapių 8 tomų Lietuvos pedagogikos istorijos chrestomatiją "Didieji mūsų švietimo ir auklėjimo periodai (1385–1919)", kuri taip ir nebuvo išleista. J.Murkos darbai nusipelno sisteminio istorikų žvilgsnio ir įvertinimo – to dar laukiame."

Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto dekanė įsitikinusi: reikėtų labiau atsigręžti ne tik į J.Murkos, bet ir į kitų Lietuvos švietimo korifėjų keltas idėjas. "Keičiasi mokytojų kartos ir yra pamirštama, kas yra tikrasis tam tikrų idėjų autorius, o J.Murkos atveju tai apskritai ne visada buvo žinoma. Ir šių idėjų sklaida neturėtų būti siejama vien tik su Šiaulių universitetu, Vytauto Didžiojo universitetu ar kuria kita konkrečia aukštąja mokykla. Sklaida turėtų vykti visose Lietuvos aukštosiose mokyklose, ypač tose, kur rengiami švietimo ir ugdymo specialistai. Juk tai, kas buvo prieš mus, yra mūsų šaknys – turime jas žinoti", – tvirtino E.Masiliauskienė.