1959 m. vasaros pabaigoje buvo užtvenktas Nemunas ties Pažaisliu, pradėjo kauptis vanduo Kauno jūroje – taip tuo metu vadintos Kauno marios.  Per tuo 55 metus susiformavo marių krantai, tačiau vis dar gyva užlietų kaimų atmintis.

Kruopštaus darbo vaisius

Ne vieną dieną skaičiau šiemet ta proga "Naujojo lanko" leidyklos ir Kauno marių regioninio parko išleistą Kauno rašytojo Stanislovo Abromavičiaus 312 puslapių knygą "Sugrįžimas į nuskendusį slėnį". Juo labiau gilinausi į ją, tuo labiau neapleido mintis, kad tokią knygą tegali parašyti nepaprastai darbštus, kruopštus ir mylintis savo kraštą žmogus. Nors leidinio anotacijoje rašoma, kad knyga skirta plačiam skaitytojų ratui, ją žurnalistas Benjaminas Žulys prilygino mokslų daktaro disertacijai.

2005 m. skaitytojai galėjo įvertinti rašytojo knygą "Nuskendusio slėnio istorija". Šįkart S.Abromavičius vėl prikelia iš nebūties Kauno marių užlietą Nemuno slėnį, pasakoja miestelių, kaimų, upių ir upelių istorijas, nuveda skaitytoją į žilą senovę, supažindina su archeologinių kasinėjimų rezultatais.

"Čia tyrinėjimai pradėti dar 1908 m., kai Tado Daugirdo (1852–1919) ir Liudviko Kšivickio (1850–1941) vadovaujami archeologai kasinėjo Darsūniškio, Dabintos, Laumėnų, Pirmųjų Žiegždrių, Dovainonių stovyklose. Žemųjų Petrašiūnų ir šalia jų esančias vietoves tyrinėjo akademikas Konstantinas Jablonskas (1909–1960), 1936 m. buvęs Valstybinės archeologijos komisijos nariu, 1941 m. LSSR Centrinio archyvo Pažaislyje direktoriumi. Archeologė habil. dr. Rimutė Jablonskytė-Rimantienė teigė, kad prie Nemuno, atkarpoje nuo Birštono iki Kauno, išlikę žmonių gyvenimo iš akmens ir žalvario amžių pėdsakų. Šios upės pakrančių smėlynai nuo senųjų laikų gerokai pasikeitė, todėl XX a. archeologams teliko tik liekanos", – rašo knygos autorius.

Jis mini archeologų Onos Navickaitės- Kuncienės (1926–1999), Reginos Volkaitės- Kulikauskienės (1916–2007), Jono Puzino (1905–1978), Karolio Meko (1906–1993), Vytauto Urbonavičiaus ir kitų mokslo vyrų ir moterų, dalyvavusių ekspedicijose, tyrusių šios Nemuno atkarpos pilkapynus, senkapius ir piliakalnius, prisimena Nemuno slėnyje vykusias lietuvių ir kryžiuočių kovas (Strėvos mūšis). Keliaudamas laiko spirale rašytojas išsamiai aprašo dešiniojo ir kairiojo Nemuno krantų gyvenvietes, dažnai legendomis apipintą jų kūrimąsi, nagrinėja vietovardžių kilmę, nepamiršta nė mažiausios smulkmenėlės.

Idilės peizažas

Perskaitęs skyrių "Kauno hidroelektrinės statyba" sužinai, kad pagal archyvinius duomenis iš 33 kaimų (minimi 45 kaimai, nukentėję po Nemuno užtvenkimo – su tais, kurių sodybos nebuvo nukeltos, tačiau buvo užtvindytos jų žemė) buvo nukelta apie 880 objektų, iš jų 741 sodyba, buvę dabartinio Kauno regioninio parko teritorijoje, triskart tiek pagalbinių statinių, šulinių.

Nemuno slėnyje gimtinės neteko apie 3000 žmonių. Iš Kauno miestui tada jau priskirtų teritorijų buvo nukeltos 84 sodybos (dalys Vieškūnų, Pažaislio, Varnių, Pakalniškių, Zuikinės kaimų).
Įdomu ir smalsu skaityti skyrių "Iš Nemuno slėnio praeities". Jame tiek informacijos, nors rieškučiomis semk. Nepaprastai vaizdingai S.Abromavičius rašo apie Lietuvos upių tėvą Nemuną, atsiveria be galo tapybiškas reginys: "Kas užaugo prie Nemuno, to širdyje išliko rami jo tėkmė, pakrančių rieduliai, upės vingiai, plaukiantys jais sieliai, nusėti valtimis krantai, įtekančių upelių ramybė..." Čia labai dera rašytojo cituojamos panemunių poeto Jono Aisčio eilutės apie žilagalvį Nemuną: "Vakarais Nemunas ramus kaip stiklas. Vieni dzūkai sieliais plaukia, kiti vytinę traukia ir traukdami niūniuoja:

Tykiai tykiai Nemunėlis teka,
O dar tykiau, o dar tykiau
Mus močiutė šaukia...

Ar tik nebus tai graudžiausia daina? Ar tik nebus ji viena gražiausių? Vietomis Nemuno krantuose yra paversmių, šaltinių ir verdenių, iš kurių sunkiasi tyras ir sūrus vanduo, nes ten kadaise vytininkų sūrus prakaitas braukta..." O kur dar 12 keltų per Nemuną, nuolat slenkantys sieliai?

Menininkų traukos centras

Knygos autorius džiaugiasi, kad "siekiant išsaugoti mokslui ir ateinančioms kartoms svarbius objektus, Kauno marių regioniniame parke išskirti šeši kultūriniai draustiniai, kuriuose saugomas turtingas archeologinis paveldas, dar išlikę natūralūs istorijos, architektūros paminklai, kraštovaizdžiai".

Buvo dešimtys rėvų Nemune, tačiau pavojingiausios – Velnio tiltas, Velnio pirtis ir Guogų. Pirmąją poemoje "Gražina" aprašė klasikas Adomas Mickevičius. Rašytojas Jonas Dovydaitis (1914–1983) yra parašęs apysaką "Velnio slenksčiai". Prie šių slenksčių atvažiuodavo tapyti Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vladas Didžiokas, Petras Kalpokas.

Kaip neprisiminti ir neaprašyti, pasak S.Abromavičiaus, Kauno marių dugne likusios gal 50 km atkarpos šaunaus ir amžino mūsų istorijai Vytauto Didžiojo vieškelio: "Kelias palei senąją Nemuno vagą vingiavo nuo Baltijos, per Kauną į Vilnių, Trakus bei Gardiną. Ilgai jis buvo vienintelis palei Nemuną. Šiandien tik dalelė jo liko prie Dovainonių (Kaišiadorių rajonas)."
Knygoje gan nemažai vietos skirta Birštonui. "Čia, dešiniajame Nemuno krante, Piliakalnio vietovėje buvo didžiojo kunigaikščio dvaras ir pilis. Birštono, vieno seniausių balneologijos kurortų Lietuvoje, istorijos kronika rašoma nuo viduramžių", – rašo S.Abromavičius.

Sužinome, jei nežinojome, prisimename, jei primiršome, kad 1949 m. iš Kauno į Birštoną buvo ištremtas kunigas ir rašytojas Antanas Šmulkštys-Paparonis. Birštone jis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, skurdo, šalo, rašė mūvėdamas pirštines. Čia jis ėmė versti Dmitrijaus Merežkovskio romaną "Atgiję dievai", Bibliją ir A.Mickevičiaus poemą "Ponas Tadas".
Geru žodžiu Birštoną mini lietuvių literatūros klasikai Antanas Žukauskas-Vienuolis, ne kartą čia lankęsis Juozas Tumas-Vaižgantas, poetas Justinas Marcinkevičius. Iškentęs Štuthofo baisybes kurorte gydėsi ir baigė rašyti "Dievų mišką" dar vienas klasikas Balys Sruoga.

Tragiškieji metai

Gerbtinas S.Abromavičiaus sumanymas kaimus, kurie buvo iškelti ir Lietuvos SSR AT prezidiumo įsaku panaikinti jų pavadinimai, apvesti gedulo rėmeliais. Tokių kaimų buvo 21. "Išnykusių kaimų, pro juos tekėjusių upelių vardais yra pavadintos gatvės Kauno priemiesčiuose. Panemunėje atsirado Pakalniškių, Laumėnų, Samylų, Darsūniškio, Kampiškių, Pažaislio, Rumšiškių gatvės, o Vaišvydavoje, kur įsikūrusi Kauno marių regioninio parko direkcija, Juodkošių, Lapainios, Tursono, Dabintos, Raguolių, Dvareliškių, taip pat Žiglos, Seilupio, Žaisos, Šilupio, Dubravų, Rudmenos, J.Aisčio, Palemone – Apnarų, Gastilonių, Pravienos gatvelės. Rumšiškėse yra Aštrago, Užtakų, Pravienos, Nedėjos, Kokalnio gatvės, o Anglininkuose (Kaišiadorių r.) – Visginų gatvė."

Įdomių dalykų randame skaitydami apie Rumšiškes, Neveronis, Žiegždrius, Pažaislį, Piliuoną, Samylus, Zuikinę ir kitas didesnes bei mažesnes gyvenvietes.

Autorius, vedžiodamas skaitytoją iš vietovės į vietovę, dažnai nusiveda jį į pokarį – aprašo ginkluotą Lietuvos partizanų pasipriešinimą sovietų okupantams, trėmimus į Sibirą. Paskui vėl grįžta į dabartį, pasakoja, pavyzdžiui, apie Piliuoną: "Su Piliuona susijęs 1991 m. sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto Vilniuje žuvęs kaunietis Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Titas Masiulis (1962–1991), palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Vilijampolėje gyvena Tito mama Vitalija Krivickienė su dukros Giedrės šeima. Baigęs Kauno politechnikumą ir įsigijęs statybos techniko kvalifikaciją, Titas, kaip laisvai samdomas statybininkas, penkerius metus dirbo Kauno rajone (1984–1988 m.). (...) 1989 09 16 su draugais Titas piketavo prie Piliuonos karinio objekto, buvusios piktžaizdės mūsų žemėje. (...) Rengė piketus prie Šančių kareivinių."

Žinomų žmonių lopšys

S.Abromavičius knygoje vėl mums priminė, kad Darsūniškyje palaidotas Utenos rajono Nuodėguliuose gimęs poetas kunigas Juozapas Korsakas (1813–1871), kad čia kunigavo poetas kunigas Pranciškus Genevičius (1923– 2003), kad Lapainioje iki šiol vyksta dar 1999 m. Vidos Batutytės-Vencienės sumanytos ir pradėtos organizuoti kaimo šventės, kad Apsuonoje 1929 m. gimė garsi aktorė Janina Berūkštytė-Trinkūnienė, o su Rumšiškėmis suaugusiame Kapitoniškių kaime 1901 m. gimęs Petras Ulozas, sovietams okupavus Lietuvą, rašė kandžius kupletus:

Teper mūsų Lietuvoj
Chorošo gyventi,
Tik malči, ba nušaus,
Neduos nei pasenti...

Daug metų buvau artimai pažįstamas su gabiu "Kauno tiesos" žurnalistu Broniumi Jurše (1939–2010). bet nė karto jo nepaklausiau, iš kokio kaimo kilęs, o dabar vėl man padėjo ši knyga: Bronius gimė Gastilonyse. Garbė gimti ten – juk Gastilonys yra žymaus poeto Jono Aisčio-Aleksandravičiaus tėvonija.

Kad ir kaip atidžiai skaitytum, analizuotum, lygintum, skaičiuotum pranašumus ir trūkumus, glaustoje S.Abromavičiaus knygos "Sugrįžimas į nuskendusį slėnį" apžvalgoje sunku viską aprėpti, kas nors vis tiek praslysta pro akis.

Knygoje gausu nuotraukų, nukeliamų ir nukeltų namų planų, žemėlapių, įvairių lentelių. Rašytojui padėjo nuoširdūs talkininkai. Knygą recenzavo ir redagavo rašytojas, VDU garbės daktaras Robertas Keturakis. Bendros pastangos subrandino sultingą ir sotų kūrybos vaisių; lauktą ir labai reikalingą knygą.

Kas? Knygos "Sugrįžimas į nuskendusį slėnį" pristatymas

Kur? Samylų įlankoje (Šlienavos kaime, Kauno r.)

Kada? Rugpjūčio 30 d. 16 val.