Kursto atsakingai

P.Mačiulis jau ne pirmus metus eina Kauno miesto vicemero pareigas. B.Mačiulienė – DNB banko Vidurio regiono plėtros vadovė. Abu jauni, veiklūs, užimti, tačiau labai atsakingai kursto savo vos prieš metus sukurtos šeimos židinį.

Ir jį atidžiai saugo nuo pašalinių akių. "Su Birute esame susitarę saugoti savo privatumą", – paaiškino P.Mačiulis, kodėl laikraščiai ir žurnalai nemirga nuo informacijos apie jų asmeninį gyvenimą ar jų būsto nuotraukomis.

Beje, būsto interjerą kūrė ir kai kuriuos baldus projektavo pats buto per du aukštus šeimininkas. "Nieko ten ypatingo", – kuklinosi P.Mačiulis. "Bet tvarkingai atrodo", – vyro pastangas ir kūrybiškumą įvertino B.Mačiulienė.

P.Mačiulis yra baigęs dizaino studijas, o šiuo metu siekia ekonomikos mokslų daktaro laipsnio. Jis šypteli: baigė dar tik pirmąjį doktorantūros kursą, todėl apie būsimą mokslinį laipsnį kol kas kalba labai tyliai. Dar neperšoko griovio.

Reikia ir žemesnių natų

"Nieko intriguojančio neprisimenu. Nuobodus interviu išeis", – pusiau rimtai, pusiau juokais atsiprašė B.Mačiulienė, paklausta, dėl ko pastarąjį kartą su vyru teko aštriau diskutuoti, tartis. P.Mačiulis, pažvelgęs į žmoną, save vadino laimės kūdikiu, nes būtent ji, kaip supratome, yra darnos šeimoje garantas.

Jauna šeima mano, kad šeimoje ne mažiau nei gebėjimas eiti į kompromisus yra svarbu žinojimas, kad būtent ne fasadinė pusė, ne pastangos atitikti kažkokius įsivaizduojamus idealios šeimos, idealios žmonos, vyro, žmogaus standartus garantuoja laimę, sėkmę, gyvenimo džiaugsmą.

"Šeimos kūrimas yra lyg muzika. Reikia ir aukštesnių natų, ir žemesnių", – įsitikinęs P.Mačiulis.

– Iki vestuvių draugavote ketverius metus. Ar kas nors pasikeitė po jų? – pasiteiravome šios jaunos poros.

B.M.: Staigmenų Povilas nepadarė. Koks buvo, kai susipažinome, toks ir išliko.

– Į ką labiausiai atkreipėte dėmesį su juo susipažinusi? Kas labiausiai imponavo?

B.M.: Patiko jo ramumas, pastovumas, protingumas. Jis per paskaitą pirmame magistrantūros kurse prisėdo prie manęs, nes tikriausiai kitur nebuvo daugiau laisvų vietų. Iš karto radome bendrą kalbą. Tą dieną kaip tik reikėjo pasirinkti, su kuo rašyti kursinį. Pradėjome kartu rašyti darbą ir susibendravome.

P.M.: Buvo laisvų vietų. Prisėdau tikslingai – simpatiška mergina. Ir vėliau nuojauta neapleido – po kelių susitikimų supratau, kad su tuo žmogumi norėčiau būti. Labiausiai patiko jos paprastumas, nuoširdumas.

– Esate minėję, kad norėtumėte susilaukti vaikų ir ne vieno. Gal esate kalbėjęsi kaip juos auklėtumėte?

B.M.: Konkrečiai apie tai, kaip auginsime vaikus, pokalbio nėra buvę. Kol kas tarpusavyje kalbame apie tai, kaip išauklėti Filipą (paglosto ramiai prie kojų gulintį augintinį labradorą). Jam jau metai, jau pusmetis kaip yra dresuojamas.

– Ką būtinai panaudosite iš to, kaip jus auklėjo tėvai?

P.M.: Turime labai gerų pavyzdžių. Yra ko pasimokyti iš mūsų abiejų tėvų. Konkrečiau? Kol Birutė sugalvos, aš pasakysiu. Tėvas man suteikdavo visišką laisvę. Buvome sutarę tik dėl vieno: jokių narkotikų. Juk tikriausiai nėra tokio jaunuolio, kuris nepabandė rūkyti ar paragauti alkoholio. Tėvas man leisdavo tą daryti, bet tik jam būnant šalia. Kai nereikėjo slėptis, tie dalykai labai ir neviliojo. Suveikė abipusis pasitikėjimas.

B.M.: Mano mama į viską santūriau žiūrėjo. Tėtis daugiau leisdavo. Tik sakė, kad jausčiau saiką. Išleisdavo į išvykas su klasės draugais, mokyklinius šokius. Sakydavo, kad mane puikiai supranta, nes būdamas jaunas pats norėdavo visur dalyvauti.