1 410 – tiek žvakių užsiliepsnojo ne tik Kaune, bet ir Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, kituose miestuose. Toks žvakučių skaičius neatsitiktinis.

„1 106  donorais tapo po savo mirties, 304 – gyvieji donorai, organus dovanoje artimiausiems žmonėms: vaikams, tėvams, broliams ir seserims", – apie organų donorystę ir jai skirtą spalio mėnesį kalbėjo Kauno krašto nefrologinių ligonių draugijos „Kauno gyvastis“ pirmininkė Irma Juodienė. Pasak jos, šia akcija siekiama ne tik atkreipti visuomenės dėmesį į itin aktualią ir opią organų donorystės problemą, bet ir pagerbti kiekvieno – gyvo ar mirusio – donoro atminimą.

„Anksčiau per metus buvo atliekama pusšimtis organų persodinimo operacijų, o pernai donorai gyvybę dovanojo tris kartus didesniam ligoniui skaičiui – 190. Todėl be abejonės galiu teigti, kad 2015-ieji – rekordiniai metai. Regis, šie vejasi“, – džiuginančia statistika dalijosi I.Juodienė.

Asociacijos „Gyvastis“ duomenimis, Lietuvoje po transplantacijų operacijų gyvena apie 1 tūkst. žmonių. Kai kuriems jų dovanoti organai gyvenimą pratęsė net keliomis dešimtimis metų.

„Tik dėl kilnios aukos šie žmonės gali matyti, mylėti, dirbti, auginti vaikus, būti naudingi visuomenei ir savo artimiesiems", – sakė I.Juodienė. Nepabūgę lietaus, kartu su ja degtukus iš kišenių traukė akcijos savanoriai – mokiniai, studentai, ir žmonės, kuriems dovanoti organai suteikė antrą šansą. Kone pusantro tūkstančio žvakių širdį dėliojo ir jų artimieji, smalsius praeivius raginę susimąstyti apie donorystės misiją.

„Atsitikus nelaimei, medikai klausia artimųjų: ar sutinkate paaukoti organus? O šie atsako nežinantys, kaip elgtis, mat apie tai niekada nekalbėjo. Todėl šia akcija mes ne tik atiduodame pagarbą visiems donorams, bet ir raginame daugiau kalbėti", – kvietė „Kauno gyvasties“ pirmininkė.

Atiduok mano regėjimą žmogui,

kuris nė karto nematė patekančios saulės,

kūdikio veido ar moters meilės žvilgsnio.

Atiduok mano širdį tam,

kurio širdis tebuvo

nesibaigiančių skausmų šaltinis.

Atiduok mano kraują šešiolikmečiui,

ištrauktam iš sudaužytos mašinos,

kad jis išvystų žaidžiančius savo vaikaičius.

Atiduok mano inkstus tam,

kuris priklauso nuo mašinos,

padedančios jam išgyventi dar vieną savaitę.

Jei kartais norėtum prisiminti mane,

padaryk gerą darbą ar tarki žodį žmogui,

kuriam esi reikalingas.

Jei padarysi, ko tavęs prašau,

aš gyvensiu amžinai.

Tai žodžiai iš „Donorystės himno“.