Aukštis niekuo dėtas

Kultūros ministerija oficialiai patvirtino laimėtoją – iki tol paveldosaugininkai prieštaravo, teigdami, kad partizanų žeminę reiškiantis bunkerio formą imituojantis paminklas esą neatitinka aukštingumo normų.

Iš tiesų skulptūros aukštis čia niekuo dėtas. Ginčai dėl simbolinio monumento laisvei Lukiškių aikštėje stilistikos tarsi padalijo visuomenę į dvi dalis. Moderniajai išraiškai, kurią atspindi konkurso laimėtojo A.Labašausko projektas – partizanų žeminė, labiau pritaria jaunimas.

Vyresnio amžiaus žmonės, iš jų ir tie, kuriems kovos už laisvę nėra tik iš istorijos vadovėlių ir prisiminimų literatūros žinomas faktas, linkę pasirinkti tradicinio žanro Vyčio skulptūrą. Na, tradicijos šalininkai galės aplankyti Vyčio skulptūrą Kaune, dėl to – jokių bėdų. Svarbiau – nuspręsti, ar laisvės kovų ašis yra būtent pokario laikų partizanų karas su sovietų okupantais?

Jokios romantikos

Viena vertus, abejoti tarsi būtų šventvagiška. Būdami prastai ginkluoti, maitinti tuščiais pažadais iš Vakarų, partizanai narsiai stojo prieš milijoninę okupantų armiją.

Bet ne viskas taip paprasta. Pokaris sovietų okupuotoje Lietuvoje – vienas baisiausių laikotarpių per visą mūsų tautos istoriją. Virė mūšiai miškuose ir kaimuose, į Sibirą dundėjo ešelonai su tremiamais gyventojais.

Labiausiai juk nukentėjo civiliai žmonės, daugiausia – ūkininkai, neturėję aiškaus politinio apsisprendimo, klaikiai bijodavę naktį vienų, dieną – kitų ginkluotų vyrų. Sovietiniais laikais literatūroje ir kine (legendiniai lietuviški filmai "Niekas nenorėjo mirti", "Akmuo ant akmens") buvo atkakliai peršama būtent tokia lietuvio valstiečio pozicija.

Tradicijos šalininkai galės aplankyti Vyčio skulptūrą Kaune, dėl to – jokių bėdų. Svarbiau – nuspręsti, ar laisvės kovų ašis yra būtent pokario laikų partizanų karas su sovietų okupantais?

Šiais laikais – atvirkščiai, prieš sovietinę santvarką kovoję partizanai apgaubiami romantiška didvyrių aureole. O iš tiesų tai buvo laikas be jokios romantikos, ir nuo didvyriškumo iki žiaurumo ir niekšybės tebuvo vienas žingsnis.

Brolis prieš brolį

Pokario ginkluoto pasipriešinimo tema – skaudi, iki šiol ją sunku įvertinti vienareikšmiškai.

Brolis ėjo prieš brolį. Ir tai nėra tik žodžiai, o karti gyvenimo patirtis. Aš, kaip ir dauguma vaikų, mylėjau savo senelį, su juo eidavau į mišką ieškoti žvėrių pagal jų pėdsakus, mokiausi, kaip nepasiklysti miške, ką galima valgyti, o ko ne, jeigu tektų gyventi miške, klausydavausi pasakojimų apie partizanų žygdarbius sėdėdamas senose apgriuvusiose partizanų žeminėse.

Ne mažiau mylėjau ir savo dėdę, senelio brolį, kuris išmokė mane žaisti šaškėmis ir šachmatais bei valandų valandas išsižiojęs iš smalsumo klausydavausi jo pasakojimų apie karo strategiją ir taktiką. Ir viskas būdavo gerai, kol broliai, mano abu mylimi seneliai, būdavo blaivūs.

Išgėrę, nesvarbu, ar per laidotuves, ar per vestuves, kibdavo vienas kitam į atlapus ir paleisdavo į darbą ne tik kumščius, bet ir visas pagalbines priemones‚ kurios pakliūdavo po ranka, rėkdami vienas ant kito: tu – stribas, o tu – banditas. Pokariu vienas iš brolių vadovavo partizanų būriui, o kitas buvo vieno iš Lietuvos miestelių milicijos viršininkas. Dievas leido jiems abiem išlikti gyviems ilgus metus medžiojant vienas kitą, todėl greičiausiai tik jis vienas ir gali įvertinti jų veiksmus.

Nelengvi klausimai

Žinoma, kažką bando išsiaiškinti ir istorikai. Nėra lengva atsakyti į klausimus, kuriuos dabartis negailestingai užduoda istorijai: kas žudė ne tik išdavikus, kolaborantus, bet ir į pokario mėsmalę patekusius niekuo dėtus valstiečius?

Tokius, kurie buvo jėga varomi stoti į kolchozus. Kas sušaudydavo valstybės uždėtas prievoles gabenančius ūkininkus ir jų šeimas? Patys stribai-provokatoriai? Dabar jau žinoma, kad okupantai buvo suformavę agentų-smogikių būrį, žudžiusį tiek partizanų vadus, tiek niekuo dėtus senelius, moteris vaikus, apsimetę partizanais. Tokie buvo poetas ir žudikas Kostas Kubilinskas, išdavikas Juozas Albinas Markulis-Erelis.

Ar perlenkė lazdą iki kraštutinumo išsekinti, į mirtinus spąstus užspeisti partizanai? Legendinis laisvės kovų lyderis Juozas Lukša-Daumantas savo knygoje "Vienų vieni" pripažino, kad, sovietų saugumo smūgių neatlaikę, dalis partizanų buvo demoralizuoti ir griebdavosi desperatiškų teroro išpuolių prieš nekaltus asmenis arba neadekvačiai bausdavo smulkius tarnautojus, nes jie turėjo kažkaip pelnyti duonos kąsnį, išlaikyti šeimas.

Paminklas visiems?

Pasibaigus itin žiauriam pilietiniam karui Ispanijoje, kairiuosius nugalėjęs tradicinės Ispanijos lyderis Franciscas Francas įsakė pastatyti paminklą visiems kare žuvusiems ispanams. Visiems – komunistams, fašistams, anarchistams. Tiems, kurie šaudė vieni į kitus, nes jie visi buvo ispanai.

Ar mes galėtume pastatyti paminklą visiems nuo okupacijų žuvusiems Lietuvos gyventojams? Partizanams, stribams, kolaborantams? Paminklas budeliui ir aukai – mums tai sunkiai įsivaizduojama. Pagaliau Ispanijoje siautėjo klasikinis pilietinis karas. Ispanai kariavo su ispanais. Lietuvoje pokario kovas primetė svetimos šalies okupantai.

Taigi, ar įmanomas paminklas visiems žuvusiems lietuviams? Tai klausimas, į kurį, kaip ir daugelį dar kitų klausimų, šiandien neturime atsakymo. Į daug klausimų reikės atsakyti, kol galėsime iš patogaus akademinio atstumo vertinti dramatiškus kovos su sovietine okupacija įvykius. Kai turėsime, manau, galėsime statyti ir paminklą – žeminę, o dabar Lukiškių aikštėje tegul žydi gėlės, sukomponuotos iš geltonų, žalių ir raudonų spalvų.