Quantcast

Kas pravers Lietuvos dailininkų sąjungos langus Kaune?

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus laukia permainos: balandžio 21 d. paaiškės naujojo skyriaus pirmininko pavardė.

Atsakingą poziciją užimti nori vienintelė kandidatė moteris Indraja Raudonikytė (I.R.) – grafikė, grafikos dizainerė, užsiimanti pedagogine veikla ir turinti vadovavimo įmonei bei visuomeninei organizacijai patirties; Rūtilis Algirdas Slavėnas (R.A.S.) – teisininkas, tapytojas, daugiau nei du dešimtmečius vadovavęs Kauno technologijos universiteto Tapybos studijai; Eugenijus Nalevaika (E.N.) – dailininkas, akvarelininkas, turintis vadovavimo ne tik Kauno skyriui, tačiau ir visai LDS patirties; Povilas Ramanauskas (P.R.) – aktyviai kuriantis jaunosios kartos vizualaus meno atstovas, personalinių ir grupinių parodų bei projektų Lietuvoje ir užsienyje dalyvis, turintis kuratoriaus patirties. Kokie kiekvieno jų tikslai?

– Kokios pagrindinės priežastys lėmė, kad jūs įstojote į LDS? Kokią nuomonę buvote susidariusi apie LDS Kauno padalinį, iki įstodami į sąjungą?

I.R.: Į Lietuvos dailininkų sąjungą mane pirmą kartą pakvietė prieš trylika metų. Tuo metu buvo rengiamos respublikinės meno parodos, kuriose dalyvauti buvo kviečiami paskutinių kursų Vilniaus dailės akademijos studentai. Šios parodos buvo galimybė jauniems menininkams būti pastebėtiems ir pripažintiems dailininkų bendruomenės. Tuo metu buvau bebaigianti grafikos specialybės bakalauro studijas ir vienoje tokių parodų kaip specialųjį prizą laimėjusi galimybę surengti personalinę parodą LDS galerijoje "Kairė dešinė". Tuometė galerijos vadovė V.Kalinauskaitė ragino stoti į LDS, tačiau manęs jau laukė bakalauro darbo gynimas ir šiuo raginimu nepasinaudojau, o studijuojant magistrantūros studijose tam nebuvo nei laiko, nei galimybių. Baigus mokslus reikėjo galvoti, iš ko duoną valgyti, tad LDS nebuvo prioritetas. Teko dirbti reklamos agentūrose Lietuvoje ir užsienyje, o grįžus iš užsienio  kabintis į gyvenimą Lietuvoje iš naujo: stebėti meno lauką, sekti, kas ir kaip jame vyksta. Galiausiai, paskatinta dėstytojos Algės Varnaitės, ryžausi teikti paraišką stojimui į sąjungą.

R.A.S.: Į Lietuvos dailininkų sąjungą įstojau 2003-iaisiais, baigęs Vilniaus dailės akademiją. Nuomonę apie LDS Kauno skyrių iki įstojimo į sąjungą susidariau tik teigiamą. Baigęs Kauno vakarinę dailės mokyklą pradėjau dalyvauti profesionaliose dailės parodose, surengiau savo tapybos parodą Kauno menininkų namuose. Pamenu, apsidžiaugiau, kad mane, ne sąjungos narį, LDS Kauno skyriaus Jaunųjų tapytojų sekcija įtraukė į sąrašą dažams nusipirkti. Lietuvoje tuo metu ne dailininkų sąjungos nariams nebuvo galimybės nusipirkti reikmenų tapybai. Tuomečio pirmininko Kazio Švažo sprendimu LDS Kauno skyriuje man buvo leista lankyti vakarinį piešimą. Piešdami dailininkai pabendraudavo, pasidalydavo mintimis apie kūrybą, gyvenimą. Ši pažintis man paliko labai gerą įspūdį. Kauniečiai dailininkai buvo draugiški, geranoriški. Pagalvodavau, kad kada nors gal ir aš tapsiu Dailininkų sąjungos nariu, turėjau tokį tikslą, norėjau dalyvauti LDS Kauno skyriaus veikloje, kadangi tai asociacija, vienijanti menininkus, kuriančius profesionalų, aukšto meistriškumo meną.

E.N.: Į LDS buvau priimtas 1990-aisiais, praėjus šešeriems metams po tuomečio Dailės instituto baigimo. Anuomet tapimas profesionalios kūrybinės sąjungos nariu atverdavo galimybes būti pakviestam dalyvauti svarbiose grupinėse parodose ar surengti reikšmingą personalinę parodą, tad ilgų svarstymų, ar stoti, nekilo. Narystė kūrybinėje sąjungoje buvo tam tikras pripažinimas, nes galimybės pasirinkti kitą būdą tapti pripažintu meno kūrėju (kaip tai yra įmanoma dabar, kai tiesiogiai kreipiantis pačiam menininkui gali būti suteikiamas meno kūrėjo statusas) paprasčiausiai nebuvo. Stojantiesiems visuomet buvo ir tebėra keliami tam tikri reikalavimai, laikui bėgant vertinimo kriterijai šiek tiek keičiasi, tačiau procedūros nėra paprastos ir aukštojo meno mokslo sričių diplomas savaime narystės negarantuoja.

P.R.: Ne paslaptis, kad jaunosios kartos menininkams yra aktualūs tokie dalykai kaip meno kūrėjo statuso gavimas, įstojus į sąjungą, socialinės garantijos, galimybė teikti paraiškas parodoms rengti visose LDS priskiriamose galerijose – atsiveria daugiau galimybių.

Dar studijuodamas mačiau, kad LDS Kauno skyrius apimtas sąstingio. Neatrodo, kad kažkas pasikeitė. Stojau į sąjungą galvodamas, kad reikia imtis veiksmų keičiant šią situaciją, tačiau pokyčiams realizuoti reikalingi bendraminčiai.

Dar studijuodamas mačiau, kad LDS Kauno skyrius apimtas sąstingio. Neatrodo, kad kažkas pasikeitė.

– Ar pakito jūsų nuomonė apie sąjungą, įsitraukus į Kauno skyriaus veiklą?

I.R.: Į sąjungą stojau paskatinta kolegų, patikėjusi bendruomene, kad ji turi kitokias galimybes, kitokį potencialą, ir truputį nustebau, nes iki įstojimo galvojau, kad būti sąjungoje yra prestižo, pripažinimo reikalas, kadangi įstoti į LDS nėra lengva: griežtai peržiūrimas kiekvieno autoriaus portfolio (parodos, publikacijos, recenzijos). LDS yra organizacija, kurioje daug narių yra sulaukę garbaus amžiaus, sveikata jiems kartais nebeleidžia būti aktyviais organizacijos nariais, todėl man labai gaila, kad šie žmonės stengiasi visomis išgalėmis išlaikyti savo pozicijas ir valdžią, tačiau į savo tarpą neįsileidžia naujų jaunų žmonių, jiems atsuka nugaras. Senjorai LDS yra atleisti nuo nario mokesčio, kai kurie visiškai nebedalyvauja veikloje ir todėl visuomenė mato dirbtinį menininkų bendruomenės gausumą, o  kaip išspręsti šią painiavą, niekas neieško ir nenori ieškoti. Turiu patirties kelių visuomeninių organizacijų valdyme, dvi kadencijas teko būti prezidente automobilių "Alfa Romeo" klubo, kuriame ilgamečiai klubo nariai, nebeturintys galimybės aktyviai dalyvauti veikloje, paskelbiami klubo garbės nariais. Galbūt ši praktika pasiteisintų ir LDS Kauno skyriuje? Kadangi jau kurį laiką vadovauju LDS Kauno skyriaus grafikos sekcijai, esu tiek Kauno LDS tarybos narė, tiek deleguota visuotinės LDS tarybos narė Vilniuje, susiduriu su begale smulkių ar didesnių problemų ir naujos iniciatyvos žlugdymo atvejų – tai kartkartėmis būtų galima pavadinti kartų konfliktu. Tačiau dažniau pastebiu, kad kolegos darbą taryboje laiko prestižo reikalu, o ne darbu ir pareiga, tai, mano manymu, yra labai klaidingas požiūris. LDS reikalingi žmonės, galintys dirbti organizacinį darbą, o ne tik užsiimti kūrybine veikla.

R.A.S.: Baigęs studijas Vilnius dailės akademijoje dirbau kūrybinį darbą ir, įstojus į Lietuvos dailininkų sąjungą bei dalyvaujant Kauno skyriaus veikoje, nuomonę apie skyriaus veiklą susidariau labai gerą. Dailininkai yra draugiški ir geranoriški žmonės, iškilios asmenybės, saugančios savo profesinę garbę ir orumą.

E.N.: Stodamas į LDS buvau jaunas, idealistiškai mąstantis menininkas, neįsivaizdavau, kas ir kaip vyksta tokioje organizacijoje. Bėgant metams, lemiama ekonominių ir socialinių aplinkos pokyčių, keičiasi ir sąjungos veikla. Tačiau ir tada norėjosi, ir dabar norėtųsi, kad kuo daugiau būtų sprendžiama kūrybinių, meninių, pvz., parodų organizavimo, klausimų. Deja, dažnai vis tenka grįžti prie ūkinių, teisinių ar tiesiog buitinių reikalų.

P.R.: Įsitraukimas į skyriaus veiklą – tai mano kuruotos parodos ir projektai, kuriuose dalyvavo įvairių kartų menininkai, LDS Kauno skyriaus nariai. Tačiau šia organizacine veikla užsiėmiau ir iki tapdamas sąjungos nariu. Mano nuomonė apie skyriaus veiklą nepakito, tiesiog pastebėjau daugiau taisytinų sričių.

– LDS Kauno skyrius įsikūręs prestižinėje miesto vietoje – Senamiestyje, Rotušės aikštėje, tačiau pačios patalpos reikalauja atnaujinimo.

I.R.: Užėjus į LDS Kauno skyriaus biurą laiko mašina nusikeliama į praėjusius laikus. Apsitvarkyti ir dulkes nusivalyti, aprūkusias sienas pasibaltinti tikrai daug nekainuoja. Kai pastarąjį kartą lankiausi Kauno skyriuje, pastebėjau gėles senuose vazonuose, kurių žemėse prismaigstyta nuorūkų, jos – lyg vyraujančios stagnacijos simbolis: Kauno skyrius – tarsi gėlė, tačiau neprižiūrima, neatliekanti savo estetinės funkcijos,  skirta tik nevalytiems langams uždengti. Įstrigo ir tai, kad LSD Kauno skyriaus posėdžiai vyksta pereinamoje patalpoje, pro kurią praeina ir visai pašaliniai asmenys. Skyriaus posėdžiai vyksta sėdint už senų stalų, kurie perimti iš buvusio Dailės kombinato. Pamenu, kai būdama ketverių, atėjusi su mama į jos darbą, bėgiodavau šiais stalais. Pakraupau, kad per tą laiką stalų niekas nei restauravo, nei atnaujino, o juk, žvelgiant į šiuolaikines interjero tendencijas ir teikiamas galimybes, senus daiktus galima atnaujinti. Tai apsileidimas.

R.A.S.: Reikia pažymėti, kad, vadovaujantis LDS Kauno skyriaus nuostatais, informaciją apie LDS KS veiklą, kuri pateikiama visuomenei, nustato LDS KS taryba, o už tokios informacijos pateikimą visuomenei atsako LDS KS pirmininkas. Todėl aš galiu paminėti, tik tai, kad LDS 2015 m. viešai skelbiamoje ataskaitoje yra nurodyta, jog "2014 m. (...) visiškai suremontuotas ir nudažytas skyriaus fasadas. Kauno "Meno parko" galerijai, (...) pagaliau pavyko atsijungti nuo centrinio miesto šildymo sistemos ir įsirengti vietinį šildymo mazgą. Taip pat Kauno "Meno parkas" praplėtė parodines erdves, nes 2014 m. pavyko įrengti laiptus į trečio aukšto erdves. 2016 m. LDS taryba Kauno skyriui skyrė 10 000 eurų galerijos "Meno parkas" fasado remontui".

Galima pažymėti, kad Lietuvos meno kūrėjų asociacijos internetiniame puslapyje http://www.lmka.lt/nariai/lietuvos-dailininku-sajunga/ (žiūrėta 2017-04-07) skelbiama informacija neva "Kaune taip pat yra keli LDS priklausantys kritiškos būklės pastatai, kuriuos tinkamai renovavus, galima būtų įkurti kultūros židinius, juose plėtoti ir rezidencijų programas".

E.N.: Manau, kad efektyvus valdomo turto naudojimas yra ir bus vienas iš svarbių artimiausio laikotarpio skyriaus vadovybės uždavinių, kad ir kaip norėtųsi daugiau dėmesio skirti meniniams ir kūrybiniams aspektams. Iš tiesų pastatų, esančių Rotušės aikštėje, būklė nėra prasta – atnaujinti pastatų fasadai, galerijoje "Meno parkas" vyksta remontas. Tačiau pastatų priežiūra ir atnaujinimas – nenutrūkstamas procesas, todėl šiuo metu būtina ieškoti galimybių, kaip sutvarkyti ir kūrybinėms ar kitoms veiklos pritaikyti Jurbarko gatvėje esantį pastatą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

grybų karui

grybų karui portretas
Jūsų vietoj pasidžiaugčiau, kad apskritai kažkas vyksta. Sprendžiant iš kandidatų asmenybių, patirties, išdėstytų minčių - jie tikrai skirtingi. kaip sakoma, panašu, kad rinkimai bus iš tiesų ne kokia fikcija. O tai labai sveikintinas dalykas.

Valio

Valio portretas
Reikėjo 30 metų, kad ir dailininkai suvoktų, jog visus rinkimus turi lydėti viešumas... Geriau vėliau negu niekad

Kristina M.

Kristina M. portretas
manau, panašiai viešai galėtų būti renkami visų kūrybinių sąjungų pirmininkai. kaip bebūtų bet pinigus gi gauna iš valstybės. Kuo rašytojai ar fotomenininkai kitokie? gal problema yra ta, kad spauda ne visada žino, kada kokia organizacija rinks vadovus. bet iš kur jai usižinoti, jei tos organizacijos apskritai tik nekrologus siuntinėja ir nesistengia skleisti inių , kuriomis įrodytų savo egzistavimą. o gal taiop ir geriau - sėdi kamputyje (t.y., kokiose valstybės isškirtose patalpose), verdi savo nuomonę ir projektėlius savose sultyse, nuperki kokį vainiką (mirus) ar puokštę (sulaukus jubiliejaus) savo nariui - ir tiek žinių. Na, dar kai kokį mokestį nori valstybė padidinti papurkštauji. ne, ne viešai - paprastai savo kampyje (ar - jei labai modernus esi - feisbuke). ir atrodo, kad visiems gerai.
VISI KOMENTARAI 9

Galerijos

Daugiau straipsnių