Vaidoto g. yra atokiau nuo Kauno centro. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti gatvė yra viena pagrindinių Kauno transporto arterijų. Ja jau daugiau nei šimtą metų darda ir miestiečiai, ir poilsiautojai, ir kariai.

Sudėjo į metraščius

"Labiausiai laukiame naujojo Panemunės tilto. Labai gerai, kad atgims ir mūsų paplūdimys", – sakė beveik visą gyvenimą Vaidoto g. gyvenanti Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinio vedėja Daiva Nevardauskienė.

Tilto per Nemuną atidarymas po kelerių metų savotiškos atskirties nuo miesto yra visų panemuniškių didysis lūkestis.

Vis dėlto daugiausia grandiozinių projektų, tiesa, dabar jau kiek primirštų, Panemunėje yra mačiusi Vaidoto g. Kadaise ji vadinta Garliavos–Piliuonos plentu, Vytauto g.

D.Nevardauskienė ja daugybę metų pėstute eidavo į darbą ir atgal. Kai prieš dešimt metų ji, Panemunės bendruomenės centro paskatinta, pradėjo rinkti informaciją apie Panemunę, pagrindinė jos gatvė moters akyse įgavo dar kitokių spalvų.

Šiuo metu jau išleistas ne vienas D.Nevardauskienės parengtas metraštis ir knyga "Aukštosios Panemunės istorija".

"Sunku viską į vieną sutalpinti. Visų pirma todėl, kad ir pati Panemunė, ir Vaidoto g. yra labai įvairialypės. Pavyzdžiui, čia galima pajusti ir kurorto dvasią, nors yra įsikūrę daugybė karinių objektų", – pastebėjo senbuvė.

Traukia atlaidai

Vienas didžiausių traukos centrų Vaidoto g. yra Aukštosios Panemunės Švč.Mergelės Marijos bažnyčia, kuri šliejasi prie išdidaus ir ramybe užburiančio pušyno.

Kiekvieną rugpjūtį joje rengiami Šv.Roko atlaidai sutraukia minias žmonių net ir iš tolimesnių vietovių. "Atlaidai Panemunėje buvo rengiami jau ir XIX a. Visuomet suvažiuodavo daugybė žmonių. Tai būdavo proga susitikti ištisoms giminėms. Po pamaldų ir šventės daug kas likdavo tiesiog pasivaikščioti šile, o šventei dar labiau išpopuliarėjus tarpukariu – ir pasivaišinti atsineštomis vaišėmis ant žolės pasitiesus patiesaliukus, vaikai – suvalgyti "Pienocentro" ledų, išgerti pieniško šampano, pasisupti karuselėse, pažiūrėti cirko", – pasakojo D.Nevardauskienė.

Atlaidai vykdavo ir sovietmečiu. "Tai būdavo vienintelis kartas per metus, kai prekiaudavo į spalvotus popieriukus suvyniotais vadinamaisias kermošiaus saldainiais, kurie buvo tiesūs ir ilgi, kiti – susukti į baronkas, dar kiti – kaip laikrodžiai, karoliai ar apyrankės. Suvažiuodavo dėdės ir tetos, eidavome į šilą – būdavo labai smagu", – vaikystės prisiminimais dalijosi panemuniškė.

Dabartiniai maldos namai iškilo 1859 m. vietoj medinės Šv.Karolio bažnyčios. Šių pokyčių nebūtų buvę be parapijos klebono Roko Bučionio rūpesčio.
Šalia bažnyčios veikia renovuota Šv.Mato gimnazija.

Šimtmečio atspindys

Priešais bažnyčią, kitoje gatvės pusėje, vienas šalia kito išsirikiavę stūkso medinukai, į kuriuos žvelgiant galima puikiai įsivaizduoti, kaip gatvė atrodė prieš šimtą metų.

D.Nevardauskienė dėmesį iš karto atkreipia į žalią 26 numeriu pažymėtą statinį. Ne todėl, kad jame ilgus metus dirbo – čia buvo įsikūrusi biblioteka, kuri vėliau perkelta į Vaidilos g. esančias erdvesnes patalpas.

26-ame name tarpukariu veikė bažnyčios išlaikyta pradinė mokykla, vadinta seselių mokykla. Vaikus joje mokydavo vienuolės kazimierietės iš Pažaislio vienuolyno. Vykdamos į darbą, jos kasdien turėdavo keltis per Nemuną.

Antrame pastato aukšte veikė vaikų darželis. Čia buvo įrengtas ir žaidimų kambarys. Vaikai ten buvo ir maitinami. D.Nevardauskienė pasakojo, kad pradėjusi rinkti informaciją apie Panemunę sutiko žmonių, kurie yra lankę šį vaikų darželį ir mokyklą. "Vos įėjusiems į pastatą jiems kildavo daugybė prisiminimų – ten išlikę nemažai autentikos", – pasakojo metraštininkė.

Sovietmečiu ši mokykla ir darželis buvo uždaryti. Vietoj jų įkurti kultūros namai su nedideliu kino teatru "Panemunė", 1951 m. – Kauno miesto centrinės bibliotekos Panemunės filialas, veikęs iki 2012 m. Nuo 2003 m. ten kurį laiką veikė ir Panemunės bendruomenės namai.

Iki šiol yra išlikę unikalūs pastato dekoravimo elementai – mediniu ornamentuotu karnizu puoštas mezoninas ir mediniai pastogės drožiniai.