Pažintis mokykloje

"Gimiau Telšiuose, tačiau nuo ketvirtos klasės gyvenau Akmenėje. Ten, mokykloje, ir susipažinau su Gintare. Tiesa, nors mus skiria tik septyniolika dienų (net zodiakai beveik sutampa, aš Mergelė, bet jau arčiau Svarstyklių), ji mokėsi jaunesnėje klasėje, o aš, pradėjęs lankyti mokyklą metais anksčiau, nei įprasta, buvau klase vyresnis. Ir išvis mes susipažinome tik likus metams iki mano mokyklos baigimo", – apie, kaip patys sako, paprastą pažinties ir draugystės pradžios istoriją pasakoja Tomas.

Tomą iš Akmenės į Kauną patraukė aistra sportui – čia jis, pabaigęs mokyklą, įstojo į dabar jau Lietuvos sporto universitetą (LSU). Tačiau greitai padarė metų pertrauką ir grįžo į Akmenę ir  metus dirbo kūno kultūros mokytoju. Laikų, kai Tomas dirbo mokykloje, prisiminmai išties puikūs, mat jam visada sekėsi bendrauti su vaikais.

"Susilaukėme sūnaus ir taip susiklostė, kad tada jau aš Gintarę išleidau studijuoti psichologijos į Kauną, o pats metus, dirbdamas mokytoju, su jos mamos pagalba, auginau sūnų. Žinoma, prisitaikyti prie atstumo šeimoje sunku, todėl galiausiai atvykau su sūnumi į Kauną ir baigiau mokslus", – prisiminimais dalijasi vyras.

Gintarei studijos sekėsi puikiai, kadangi ir mokyklos laikais, kaip su pasididžiavimu pasakojo vyras, ji buvo puiki mokinė. "Tik dėl vieno nelemto devynetuko, nes visi kiti buvo dešimtukai, ji nebaigė su raudonu diplomu", – prisimena vyras.

"Iš tiesų iš pradžių mane domino ekonomika, matematika ir, kadangi buvau gera mokinė, devintos klasės viduryje be konkurso iš anksto įstojau į kelias specialybes Kauno universitetuose. Tačiau vienas mokykloje organizuotas pasakojimas apie psichologiją viską pakeitė ir galiausiai, Vytauto Didžiojo universitete (VDU) išlaikiusi logikos egzaminą, pasirinkau psichologijos kryptį. Iš esmės mano pasirinkimą paskatino moteriška idėja – padėti kitiems", – į pokalbį įsitraukia nuolat besišypsanti Gintarė.

Tikri draugai

Pora skaičiuoja, kad nuo pirmos draugystės dienos praėjo 21-i metai, kartu gyvena devyniolika metų, o susituokę – septyniolika metų. Gruodį jų vienturčiam sūnui Vilmantui sukaks aštuoniolika. "Mes jaučiamės kaip jauni tėvai. Dėl to esame labai laimingi, nors reikia pripažinti, kad kai mokėmės, nebuvo lengva auginti sūnų. Dabar mūsų santykiai daugiau kaip draugų, o ne kaip sūnaus ir tėvų. Smagu, kad ir su mūsų draugais Vilmantas puikiai sutaria – jis jiems kaip jaunesnis draugas", – sutartinai pasakoja sutuoktiniai.

Sūnus turi savo nuomonę, tačiau jo charakteris, tėvų teigimu, taikus ir jis yra labai geros širdies. "Taip sakome ne todėl, kad jis mūsų sūnus, taip mano ir aplinkiniai. Pavyzdžiui, kai dar buvo visiškas mokyklinukas ir gyvenome bute Šilainiuose, mums remontą darė tokia vyresnė moteris. Kai mūsų nebuvo namie, jis grįžęs iš mokyklos jai iškepė kiaušinienės ir atnešė pavalgyti. Toji moteris mums vėliau pasakojo, kad vos neapsiverkė iš nuostabos, nes jos sūnus – gerokai vyresnis, bet niekada nėra nieko panašaus padaręs", – prisiminimais dalijasi Tomas.