Vaizdo kameros mus stebi ne tik įvairiose verslo įstaigose, bet ir miesto gatvėse. Verslininkai ir policija tikina, kad toks stebėjimas garantuoja saugumą. Tik ar visada? Kur riba tarp viešo intereso ir kauniečių teisės į privatumą?

Šį rudenį Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovams teko viešai paneigti prieš keletą metų išplatintą pranešimą, prie kurio buvo pridėtas ir vaizdo kameros stop kadras. Pareigūnai tuomet teigė, kad "Ūkio banko aptarnavimo skyriuje, atliekant valiutos keitimo operaciją, nenustatyti asmenys sukčiavimo būdu užvaldė bankui priklausančius 16 645,70 lito."

Dabar paaiškėjo, kad pareigūnai apšmeižė nuotraukoje pavaizduotus kauniečius.

Būta ir daugiau atvejų, kai vaizdo kamerų gautos informacijos panaudojimas sukėlė pagrįstų abejonių. Apie tai pokalbis su Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininku Karoliu Liutkevičiumi.

– Ar stebėjimas vaizdo kameromis Lietuvoje yra pakankamai reglamentuotas, kad nebūtų pažeista žmogaus teisė į privatumą?

– Vaizdo stebėjimo reguliavimas Lietuvoje yra dvejopas: tais atvejais, kai vaizdą stebi juridinis asmuo arba privatus asmuo verslo tikslais, pavyzdžiui, savo parduotuvėlėje, yra taikomi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimai, kurie nustato, kokiais atvejais vaizdo stebėjimas yra galimas ir kokiais ne, kaip turi būti informuojama apie atliekamą stebėjimą ir kitus reikalavimus.

Kita vertus, kai vaizdo stebėjimą atlieka privatus asmuo ne verslo, o asmeniniais tikslais, taikytinos taisyklės yra minimalios. Tokie atvejai iš esmės reguliuojami tik dviem Civiliniame kodekse išdėstytais bendro pobūdžio straipsniais apie teisės į privatumą apsaugą (2.22 ir 2.23 straipsniais). Tad konkrečių taisyklių ir reikalavimų būtent vaizdui stebėtii beveik nėra, ir kylant ginčams dėl vaizdo stebėjimo teisėtumo tai neretai kelia problemų.

– Ką turėtų žinoti asmuo, į kurį yra nukreipta kamera? Kokios jo teisės?

– Svarbiausias principas, kurį reikia turėti omenyje, yra asmens privataus gyvenimo gerbimas. Į asmenį privačiomis sąlygomis, pavyzdžiui, jo namuose, be jo paties sutikimo kameros nukreipti negalima. Atitinkamai, net jei vaizdo stebėjimą atlieka kitas privatus asmuo, nukreipti kamerą į kito žmogaus namus – langus, duris – neleistina, nes taip varžomas žmogaus privatumas.

Deja, vienintelis teisinis būdas užkirsti kelią šių principų pažeidimams – kreiptis į teismą civiline tvarka ir reikalauti nutraukti neteisėtus veiksmus. Todėl visais atvejais, manant, kad vaizdo stebėjimas vykdomas netinkamai, geriausia pirma pamėginti susitarti taikiai, paaiškinant vaizdo stebėjimo keliamas problemas.

– Ar yra pažeidžiamos žmogaus teisės, jeigu kamera yra įrengta persirengimo kambaryje, mokykloje, darbovietėje?

– Įrengti kameras persirengimo kambaryje, kaip ir kitose vietose, kuriose asmuo pagrįstai gali tikėtis visiško privatumo, pavyzdžiui, dušuose ir pan., tiesiogiai draudžia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (19 straipsnis).

Įrengti kameras mokykloje ar darbovietėje būtų teisėta, jei tenkinami minėtame įstatyme keliami reikalavimai vaizdui stebėti. Bene svarbiausias iš jų – vaizdo stebėjimo būtinumas, t. y. įrengiant kameras turi būti aiškiai pagrindžiama, kodėl su įrengimu siejamuųtikslų būtina siekti būtent vaizdo stebėjimo kameromis, o ne kitomis priemonėmis, kurios mažiau riboja teisę į privatumą.

– Ar asmenys turi būti informuojami, kad jie yra filmuojami, ir kiek informacijos reikia pateikti? Ar žmogus turi teisę žinoti, kokiu tikslu yra filmuojama?

– Informavimas apie vykdomą vaizdo stebėjimą yra vienas pagrindinių reikalavimų norint teisėtai taikyti šią priemonę (vėlgi atvejais, kai vaizdo stebėjimą vykdo juridiniai asmenys).

Pranešimas apie vaizdo stebėjimą aiškus ir pastebimas bei įrengtas taip, kad būtų matomas prieš patenkant į teritoriją, kurioje stebimas vaizdas. Pranešime turi būti nurodomi stebėtojo kontaktiniai duomenys, tačiau privalomo reikalavimo nurodyti stebėjimo tikslą nėra.

– Ar įstatymai garantuoja, kad asmeniniai duomenys, kurie buvo užfiksuoti, nebus paviešinti ar kažkaip panaudoti?

– Netinkamą juridinių asmenų surinktų duomenų naudojimą ir viešinimą draudžia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.

Tais atvejais, kai vaizdinius duomenis surinko privatus asmuo, aiškių taisyklių yra gerokai mažiau. Vis dėlto už žeminančios informacijos paskleidimą gali grėsti civilinė atsakomybė, t. y. nukentėjęs asmuo gali kreiptis į teismą ir prašyti atlyginti tokiais veiksmais jam padarytą žalą. O kai kuriais atvejais gali kilti ir baudžiamoji atsakomybė.

– Ar žmogus turi teisę reikalauti gauti vaizdo įrašą, jei jame buvo užfiksuotas nusikaltimas?

– Atvejais, kai taikomas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, t. y., kai vaizdo įrašą turi juridinis asmuo, asmuo turi teisę gauti vaizdo įrašo, kuriame jis yra užfiksuotas, kopiją. Tad daugeliu atveju, jei prieš asmenį buvo padarytas nusikaltimas, jis turės teisę reikalauti gauti šių įvykių įrašus.

Tačiau privatus asmuo, stebintis vaizdą, teikti tokios informacijos neprivalo. Kita vertus, įrašo kopijos visais atvejais gali pareikalauti ikiteisminį tyrimą atliekanti institucija – policija.

– Ar turi teisę įmonė ar privatus asmuo, neva dėl savo saugumo atsukti kameras ne tik į įeigą, bet ir į viešą erdvę prie jos – gatvę, šaligatvį?

– Draudimo vykdyti vaizdo stebėjimą viešose vietose – gatvėse – nėra. Privataus asmens vykdomo vaizdo stebėjimo atveju tai tas pats, kas, pavyzdžiui, fotografuoti gatvėje. Iš esmės tai leistina ir neturint į kadrą patenkančių žmonių sutikimo iki tol, kol jie neišreiškia akivaizdaus prieštaravimo arba nėra užfiksuojami žeminančiose situacijose.

Jei tokius veiksmus nori atlikti juridinis asmuo, vėlgi reikia pagrįsti vaizdo stebėjimo būtinumą. Ir padaryti tai šiuo atveju gali būti gana sudėtinga.

– Ar yra kaip nors reglamentuojamas dronų naudojimas? Įsigyti jį gali bet kuris asmuo ir apie filmavimą turbūt neprivalo pranešti duomenų apsaugos inspekcijai. Filmuojamas asmuo lyg ir lieka be teisių, nes net negali išsiaiškinti, kas jį filmuoja. O užsienyje jau girdėti istorijos, kaip buvo nufilmuotas intymus žmonių gyvenima, o po to vaizdai paviešinti.

– Šiuo metu teisės aktuose jokių konkrečių taisyklių dėl dronų naudojimo vaizdui fiksuoti nėra. Tad taikomi tik bendro pobūdžio teisės į privatumą apsaugos principai, išdėstyti Civiliniame kodekse.

– Kur dar matote asmens duomenų apsaugos spragų viešojoje erdvėje?

– Didžiausias spragas galima pastebėti ne teisės aktuose. Technologijos vystosi greičiau, nei sugeba judėti teisinė bazė, ir pastaroji visada atsiliks bent vienu žingsniu. Tai savaime nėra blogas dalykas – jei visais atvejais reikėtų laukti teisinių taisyklių, technologinis progresas būtų stipriai ribojamas.

Todėl šiame kontekste svarbiausia – kiekvieno besinaudojančio naujomis technologijomis atsakingumas ir privatumo, kaip saugotinos vertybės, suvokimas. Jei daugiau žmonių sergėtų savo privatumą ir gerbtų kito asmeninį gyvenimą, problemų, kurių teisė kartais tiesiog nėra pajėgi išspręsti, kiltų gerokai mažiau.