Čia dingsta vienatvė, liūdesys, pasitraukia negalia. Gal todėl namo nenori grįžti nei šimtametė senolė, nei buvusi mokytoja, tebesvajojanti pravesti dar bent vieną pamoką, nei du universitetus baigęs inžinierius. Tiesa, jis neturi namų.

Bijo tik negalios

"Ačiū Dievui, kad yra tokia gydymo įstaiga, – tokiais žodžiais pasitinka K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės dvivietės palatos lovoje gulinti Aldona Staškutė. – Čia labai gerai. Susipažinau su maloniais, įdomiais žmonėmis, kartu žiūrime televizorių."

Tačiau ši moteris su kitais bendrauja tik tuomet, kai įsikibusi į vaikštynę ar slaugytojai į parankę išeina į koridorių, pasiekia gretimą palatą. Prieš pusę metų Aldoną buvo ištikęs insultas.

"Dėl insulto buvo dingusi kalba, ją sugrąžino. Susižeidžiau koją, žaizda buvo labai didelė, kai čia atvežė. Išgydė, tik vaikščioti dar negaliu", – pasakoja moteris.
Jai neseniai sukako 82 metai. Beveik pusę jų dirbo ekonomiste vienoje statybos organizacijoje, o dabar yra bejėgė. Gyvena viena, į slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę pateko pasiligojusi, nusilpusi.

"Čia valgyti duoda tris kartus. Skaniai. Namuose vakarienės nevalgydavau, o dabar atgavau apetitą ir greitai sustiprėjau. Netgi svorio priaugau, ir seselės tuo džiaugėsi", – kone su pasididžiavimu pasakoja moteris.

Iš ligoninės, sakė, važiuos pas bičiulę, kurią vadina globėja.

"Ji manimi labai rūpinasi. Užveš į namus apsižiūrėti, drabužių pasiimti, ir nusiveš pas save. Po Naujųjų metų vėl turėsiu teisę keturis mėnesius būti čia, slaugos ligoninėje", – žino Aldona.

Ji norėtų, kad bent retkarčiais pas ją į namus ateitų kokia slaugytoja, bet slaugos paslaugų jai nepaskyrė, neva viską galinti pasidaryti pati.

"Sakau, aš nekvaila, viską suprantu, mąstau, bet ant galvos nevaikštau, o kojomis paeiti negaliu", – apibendrina ketvirtajame daugiabučio namo aukšte esančiame bute gyvenanti senjorė.

Vienatve ji nesiskundžia. Mėgsta skaityti knygas, prenumeruoja laikraštį, žiūri televizorių iki vėlumos.

Pamaitina, išmaudo, aprengia

"Namuose nėra kam mane prižiūrėti, aš jau negaliu rizikuoti pati degti viryklę. Man 93 metai", – savo istoriją pradeda kitoje palatoje ant gražiai paklotos lovos sėdinti moteris.
Susipažįstame: tai Genovaitė Siliūnienė, gyvenanti Žaliakalnyje, kartu su sūnaus šeima. Turi vieną anūkę ir du proanūkius. Vyras mirė prieš dešimt metų.

"Sveikata tokia, kad tik galvą turiu, daugiau nieko. Plaučių neturiu, širdies neturiu, tulžies pūslė pilna akmenų. Esu visiška ligonė, mirštu mirštu ir nenumirštu. Kartais labai blogai būna. Neseniai turbūt visi tikėjosi, kad mirsiu, bet vaistų suleido, antibiotikų kursą išgėriau, ir vėl gyvenu", – sako moteris.

Po palatą ir namus ji pavaikšto, bet viena į kiemą neina. Bijo, kad nepargriūtų, nes labai svaigsta galva. Pastebėjus, kad neatrodo esanti sunki ligonė, sako ką tik vaistų nuo obstrukcinės plaučių ligos pasipurškusi, tai gali kalbėti be dusulio ir kosulio. Pagirta, kad gerai girdi, pasididžiuoja turėjusi puikią klausą, net ir muzikinę, bet tai buvo praeityje. Viena užaugino sūnų – vyrą areštavo kaip politinį kalinį, kai sūnui buvo vos trys mėnesiai.

"Baisu buvo. Ir badauti teko. Dabar tai labai gerai, geriau būti negali. Jau antrą kartą per dvejus metus esu šioje ligoninėje. Čia pamaitina, išmaudo kaip vaikus, aprengia. Beveik prie kiekvienos palatos tualetai yra, tik blogai tiems, kurie nevaikšto", – apgailestauja G.Siliūnienė.

Anksčiau ir dabar

Garbaus amžiaus G.Siliūnienė stebina ne tik išmintimi, logika, bet ir puikia atmintimi.

Ji visą gyvenimą dirbo mokytoja. Jei dabar galėtų nueiti į mokyklą, paaiškintų, kas labai negerai, kaip reikėtų dirbti. Pirmiausia reikalautų, kad visi mokiniai dėvėtų uniformas, mergaitėms neleistų jokio makiažo, ugdytų patriotiškumą, daugiau dėmesio skirtų užklasiniam užimtumui.

"Dabar suskamba skambutis, ir visi verčiasi laiptais žemyn. Gali sužeisti, užmušti. Eidavau proanūkės pasiimti, tai nemačiau, kad mokytojai budėtų, drausmintų. O jei vaikas ką padarė – tuoj rašo pastabą tėvams. Koks tu mokytojas, jei nesusitvarkai klasėje su vaiku?" – stebisi G.Siliūnienė.

Anot jos, dabar gyvenimas labai geras, tik senoliams liūdna, nes su jais bendrauti daug dirbantys artimieji neturi laiko. Tačiau kas dirba – gali užsidirbti, įsitikinusi moteris. Provokuojame: ar sovietiniais metais buvo blogiau?

"Siaubas buvo, ne gyvenimas! Ar tos mėlynos pastipusios antys su spygliais normalus maistas buvo? Higienos atžvilgiu produktai buvo baisūs. Baisios parduotuvės ir išvis viskas buvo baisu. Nedaug kainuodavo, bet ką mes gaudavome? Arba, būdavo, mokslo metams prasidėjus ateini į konferenciją, tai trys rusės sustojusios lietuviškai kalbantiems sako: kalbėkit "po čelovečeski" (liet. žmogiškai). Aš, tai išgirdusi, būdavo, pasiuntu ir išeinu. Pilna salė lietuvių, o jos – trys, ir turėjome kalbėti rusiškai?" – tebesipiktina G.Siliūnienė.

Benamis su dviem diplomais

Trivietėje palatoje gulintis Petras Baltrušaitis sovietiniais laikais gyveno labai gerai. Dabar jis, 64 metų vyras – bedarbis ir benamis, tik šiuo metu slaugomas K.Griniaus ligoninėje.

"Man įdėtas širdies stimuliatorius. Nepaeinu – trys stuburo išvaržos. Jo neoperavo, tik širdį. Permušimai nuo 15-os metų. Labai daug sportavau: lankiau atletinės gimnastikos užsiėmimus, žaidžiau krepšinį, rankinį. Daug kur dirbau, ėjau aukštas pareigas", – ir skundžiasi, ir didžiuojasi P.Baltrušaitis.

Pasakoja baigęs Vilniaus universitetą ir buvusį Kauno politechnikos institutą (dabartinį Kauno technologijos universitetą), rodo diplomus ir darbo knygelę, jaunystės nuotraukas, netgi laiškus iš tetos, kuri gyveno Kanadoje, o dabar, ko gero, jau mirusi. Asmens paso su savimi neturi – jį paliko Nakvynės namuose, į kuriuos grįš, kai pasigydys šioje ligoninėje.

Jaunas vedęs mokyklos laikų meilę, būdamas 20-ies tapęs tėvu, dirbęs vienoje Kauno gamyklų tiekimo sektoriaus viršininku, šiandien Petras atrodo pavargęs, nelaimingas, vienišas. Kur dingo jo turtai?

"Ba, ba..." – skėstelėja rankomis, patyli ir priduria, kad per visus savo gyvenimo metus gyveno dvylikoje butų.

Buvo vedęs keturis kartus, su kiekviena žmona pragyveno po dešimt metų. Penktosios nebeieško, dėl skyrybų, sako, kaltas pats. Pabrėžia, kad moterys mąsto visai kitaip nei vyrai, todėl visiems yra sunku gražiai sugyventi. Turi du sūnus. Su vyriausiuoju, kurio susilaukė labai jaunas, bendrauti, anot Petro, neleidžia buvusi pirmoji žmona, kurios telefono numerį moka mintinai. Kitas sūnus gyvena Anglijoje.

"Tėvelio netekau, kai man buvo pusantrų metų. Mama mirė prieš dešimt metų. Jie dirbo Pieno centre, direktoriumi ir buhaltere. Abu palaidoti Petrašiūnuose. Antroji žmona irgi mirė. Brolis – pensininkas, Telšiuose buvo vyriausiasis gydytojas. Dabar pensininkas, telefonu pasikalbu su juo. Brolienė taip pat gydytoja. Dukterėčia Kaune gyvena. Ateina, aptvarko mane", – lėtai žodžius renka P.Baltrušaitis.

Gyvenimas yra toks

Kaip šis vyras vertina savo gyvenimą? Atsako nežinantis, kaip vertinti.

"Šiuo metu man neblogai. Jau antrą kartą esu čia. Pagal įstatymą priklauso keturi mėnesiai kiekvienais metais, – savo teises gina benamis, kitų metų sausio 19-ąją, kai praeis tie keturi mėnesiai, grįšiantis į Nakvynės namus. – Ten valgyti neduoda. Pensiją gaunu. Gyvenimas yra toks."