Quantcast

I. Zasimauskaitė: baisu, kai dvylikos metų vaikas kalba apie savižudybę

Įveikusi depresiją, atlikėja Ieva Zasimauskaitė skleidžia sparnus. Mokyklose skaito paskaitas moksleiviams, toliau kuria ir ruošiasi išsvajotam koncertiniam turui.

Ne apie depresiją

Maždaug prieš metus su nacionalinės "Eurovizijos" atrankos dalyviu, grupės "The Roop" lyderiu Vaidotu Valiukevičiumi, po ilgo laiko tarpo su trenksmu grįžusiu į sceną, kalbėjau ne apie mūzas ir muzikos garsus. Depresija – tokia buvo tema, paremta asmeniniais V.Valiukevičiaus potyriais. Ir nors praėjusių metų pavasarį "Eurovizijos" finalo sceną "Žalgirio" arenoje jis dalijosi drauge su I.Zasimauskaite, pastarosios apie emocinės pusiausvyros sutrikimą tikrai neplanavau klausti. Kamā

"Paprastai liūdesys trunka dieną ar dvi, tačiau galiausiai praeina. Mano liūdesys buvo kitoks, jis lydėjo nuo ryto iki vakaro, ir nepraėjo. Kai pasakydavau aplinkiniams, kad man liūdna, sulaukdavau atsakymo, kad visiems taip būna, suprask, nesu išskirtinė ir geriau pabandyčiau į gyvenimą žvelgti pozityviai. Tokie žodžiai kaip "pagalvok apie Afrikoje sergančius vaikus", visai nepadeda. Sunkiausia tai, kad aplinkiniai tavęs nesupranta, jei patys neserga tokia liga. Daug kas nesupranta, bijo ar tiesiog nežino, kaip padėti, – dieną prieš mudviejų susitikimą, virtualioje erdvėje pasirodė Ievos mintys apie depresiją, kuri, didžiuliai mano nuostabai, buvo įtraukusi atlikėją. – Visi aplinkui atrodo laimingi, todėl pradedi galvoti, kad tik tau vienam yra kitaip. Bandai kam nors pasakyti, kaip jautiesi, bet kai matai, kad tavęs nesupranta, pradedi savo emocijas slėpti. Pasidaro gėda, nes ir pati nesupranti, kas nutiko. Dažniausiai savo silpnumą slepiame juokeliais ar neigiamais komentarais, liūdesį – šypsena. Tai turbūt kažkoks savisaugos instinktas, saugotis nuo aplinkos, kad daugiau niekas neliestų, neklausinėtų ta tema."

Ieva šypsojosi ir tądien, kai susitikome. Šventai tikėjau, kad šįsyk į viršų žiūrintys lūpų kampučiai nėra silpnumo, nerimo ar liūdesio priedanga. Atrodo, kad neklydau.

"Esu laiminga", – nuo veido nubraukusi tamsių plaukų sruogą, I.Zasimauskaitė prabilo greitakalbe. Apie muziką, Kauną ir jos slaptas aistras, apie kurias aš pirmą kartą išgirdau.

Svarbu turėti ramstį

Lenkdama pirštus bandžiau suskaičiuoti Ievas, kurias iki tol pažinojau, tiksliau – mačiau prasilenkdama gatve ar televizoriaus ekrane.

Pirmoji – besišypsanti moksleivė, nervingai trypčiojanti gyvoje eilėje prie "Miesto sodo" durų, kur vyko atranka į pirmuosius "Chorų karus". Tiesa, tada labiau nei sodrus balsas, buvo aptarinėjami jos akiniai, plati šypsena ir, tarkim, liemenėlė, kurią pastabaus fotografo ir šmaikštaus žurnalisto manymu, ji specialiai paliko namuose. Antroji Ieva – įsipareigojusi ne tik muzikai, bet ir sutuoktiniui Mariui, maldai, meditacijai.

"Vaikystėje galvodavau, kad niekada nevartosiu alkoholio, bet, kai visi aplinkui taip daro, tau pačiai tai atrodo įprasta, normalu. Todėl, kai nusprendžiau atsisakyti alkoholio, tikslingai ieškojau kontrargumentų. Ir radau begales – nuo faktų, kad alkoholis sukelia ir mane ištikusį panikos priepuolį, agresiją, liūdesį, pyktį, iki duomenų apie dėl alkoholio įvykstančias nelaimes, smurto atvejus", – apie gyvenimą, kai iš vakarėlių liūtės ji tapo visiška abstinente, kavą išmainė į arbatą, o iš lėkštės išstūmė mėsą, pasakojo I.Zasimauskaitė.

Tikiu, apie rytus, kurie prasideda šventykloje arba meditacija namuose ir savo aistrą gaminti ji būtų pasakojusi ilgai, bet šįsyk man labiau rūpėjo kiti dalykai. Tarkime, "Eurovizija", kuri man piešė trečiosios, tvirtai ant scenos stovinčios, savo balsu Europos melomanų širdis virpinančios Ievos portretą.

"Kaip šiemet žiūrėjau "Euroviziją"? Ramiai. Žiūrėjau ir galvojau, kaip gerai, kad manęs niekas nekrutina", – praėjusių metų pavasario nuotykis I.Zasimauskaitei leido prisiminti džiaugsmo akimirkas, bet ir kitus mažiau malonius dalykus – komentarus virtualioje erdvėje. Net ir suvokdama, kad jų skaityti nereikia, Ieva vis tiek tai darė, o tada krimtosi.

"Ji tokia, anokia, ji nemoka dainuoti. Tokie komentarai meta į duobę, todėl labai svarbu šalia turėti ramstį. Tą, kuris pasakytų, kad tu gali!" – I.Zasimauskaitė prisiminė vieną vaikystės kritiką. Savo replika jis sutrypė Ievos pasitikėjimą savimi, todėl ilgą laiką mergina rašė užsidariusi, šventai tikėdama, kad viskas, ką ji daro, yra neverta dėmesio.

Grąžino pasitikėjimą

"Galiausiai savo kūrybą parodžiau Vytautui Bikui. Jis paėmė vieną melodiją, paskui kitą, o tada pasiūlė prašyti žodžius", – už sugrąžintą pasitikėjimą muzikantui ir kompozitoriui lenkėsi I.Zasimauskaitė.

Aš pažinau ir ketvirtąją Ievą, kuri kažkada sulaukusi pagalbos rankos, savąją nusprendė tiesti tiems, kuriems jos reikia čia ir dabar.

"Pasibaigus "Eurovizijai" daug kalbėjau apie depresiją, panikos priepuolius, sveiką gyvenimo būdą. Taip nutiko, kad mane ėmė kviesti skaityti paskaitų. Tapau savotiška lektore, – apie didžiausią savo asmeninio gyvenimo pokytį ir iš dalies išsipildžiusią svajonę, puse lūpų prasitarė atlikėja. – Visuomet norėjau būti dėstytoja arba pradinių klasių mokytoja. Tik bijojau, kad man nepavyks. Dabar važinėdama po mokyklas ir bendraudama su moksleiviais, iš direktorių dažnai sulaukiu klausimo, ar niekada nesvarsčiau dirbti mokykloje. Pusantros valandos vaikai manęs klauso išsižioję! Todėl nesakau "ne" mokytojo ar dėstytojo darbui. Žinoma, ne nuo 8 iki 17 val., o kokiu nors kitu pavidalu."

Kokius klausimus dažniausiai užduoda moksleiviai? Kaip nebijoti būti savimi, kaip kovoti su liūdesiu ir patyčiomis. Pastaroji problema, anot Ievos, šalies mokyklose itin opi.

"Baisu, kai dvylikos metų vaikas kalba apie savižudybę, – plačią atlikėjos šypseną pakeitė mąslus ir susirūpinęs žvilgsnis. – Vaikai bijo šnekėti su tėvais, nes šie jų nesupranta. Bijo eiti pas psichologus, nes draugai pasakys, kad esi nesveikas."

Todėl, kaskart įsitaisiusi prieš moksleivius, Ieva primena, kad yra jų draugė, su kuria gali kalbėti atvirai apie viską. Tai jie ir daro. Kiti dar ir rašo laiškus, žinutes.

"Fiziškai negaliu į visas jas atsakyti, – I.Zasimauskaitės prasitarė svajojanti apie bendraminčių būrį, kuris dėl jaunų žmonių ir jų ateities suvienytų savo jėgas kilniam tikslui. – Kol kas nežinau, kas ir kaip. Dar reikia išgryninti mintį, bet tai galėtų būti kažkas panašaus į "Jaunimo liniją".

Svajonės pildosi

Pagalba moksleiviams – ne vienintelė Ievos svajonė. Jų yra ir daugiau. Kol vienos laukia savo eilės, kitos keliauja išsipildymo link.

"Dabar namuose turiu skolintą pianiną. Sėdžiu prie jo ir skęstu kūryboje", – apie pastaruosius mėnesius, kurie kaip niekad dosnūs įkvėpimo, su šypsena kalbėjo ir prie vienos iš savo svajonių prisiliesti kvietė I.Zasimauskaitė.

Klausydama ir tirpdama iš malonumo nuo solistų balsų, persipynusių su styginių garsais, besibaigiant balandžiui, Ieva ir pati žada energijos užtaisą melomanams.

Taip nutiko, kad mane ėmė kviesti skaityti paskaitų. Tapau savotiška lektore.

"Taip, kalbu apie koncertinį turą. Jis bus tarsi savotiška padėka už gerbėjų tikėjimą manimi ir kartu pažadas toliau kurti, dainuoti, tobulėti ir dalytis savo kūryba", – I.Zasimauskaitė, regis, pati nesuvokė, kad tai, kas greitai įvyks, ne sapnas, o realybė.

Už tai atlikėja dėkojo atsitiktinai sutiktam Tautvydui Baltramonaičiui, kuris ne tik pastūmėjo, bet ir prisidėjo prie svajonės įgyvendinimo. Bilietai į koncertus Vilniaus, Šv.Kotrynos bažnyčioje, Kauno "Žalgirio" arenos amfiteatre, Klaipėdos kultūros fabrike ir Birštono kurhauze sparčiai tirpsta, o Ieva, skaičiuodama likusias dienas, neslepia jaudulio.

"Aš pati nevaikštau į koncertus, išskyrus tuos, kuriuose pati dainuoju, bet jei nueičiau, norėčiau, kad tai būtų geriausia valanda ar pusantros metuose. Todėl noriu, kad į mano koncertą atėję žmonės nesigailėtų nė vienos sekundės", – atsakomybę, gulusią ant jos pečių, suvokė atlikėja.

Koncertinio turo "Aš galiu skristi" detalių ji neišdavė, teprasitarė, kad koncertų metu bus ir senų, ir naujų, ir angliškai, ir lietuviškai skambančių, ir jos rašytų ir pasiskolintų dainų, ir tų, kurios įkvepia ją, ir ta vienintelė, kuri patinka mamai. Kartu su ja publikai lenksis VDU styginių instrumentų kvartetas ir pritariamieji vokalai.

Klauso vidinio balso

Ievos balandis paženklintas ne tik trimis koncertais, bet ir nauja daina "What do you want from me", kurią atlikėja vadina savo sparnais.

"Kada bus albumas? Anksčiau žadėjau, bet dabar to nebedarau, – I.Zasimauskaitė leido suprasti, kad dienos šviesą jis išvys tada, kai ant peties nutūps paskutiniosios dainos mūza. – Neįsivaizduoju, kad galėčiau kurti, jei man kas nors pasakytų: "Reikia."

Ieva gyvena savo ritmu ir klauso vidinio balso, kuris nuo tikslų jai padeda eiti prie pasiekimų. Valgo tiek, kad energijos užtektų visai dienai, gula anksti, kad rytojus būtų lengvas ir produktyvus.

"Vienas bičiulis supyko, kad neatėjau į jo koncertą, motyvuodama tuo, kad tądien turiu gulti 20 val. o ne 21 val. Žinojau, kad užtrukusi viską sujauksiu, o nebaigti darbai, kaip uodega vilksis visą mėnesį. Pagalvojau, geriau jau aš nuvilsiu vieną žmogų nei dvidešimt", – savo gyvenimo filosofija dalijosi I.Zasimauskaitė.

Paklausta, ar visuomet viskas taip sustyguota, Ieva nusijuokė. Būna rytų, kai vietoje nenusėdinti Ieva nori jungti kompiuterį ir užsakyti kelionę į pasaulio kraštą, tačiau jau kitą rytą racionalioji Ieva primena, kiek neatsakytų laiškų jos pašto dėžutėje ir kiek nebaigtų darbų laukia. Visgi yra vienas dalykas, dėl kurio abi Ievos sutaria.

"Norėčiau koncertuoti drauge su legendiniais "Hillsong United", – nors I.Zasimauskaitė to ir nepasakė, jaučiau, tiki, kad ir šiai svajonei kada nors bus lemta išsipildyti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Cha

Cha portretas
Atsibodo skaityti tuos paistalus, tai net nebaigiau..

Anonimas

Anonimas portretas
Paaugliai kokius kaimynus mato tevus aplinka toks ir pats jaunimas.Suauge zmones ziaurus o norit kad vaikai butu ramus.

Anonimui

Anonimui portretas
Matosi kad ir paties protelis menkai išsivystes,nes kalba eina ne apie jaunus žmones,bet apie paauglius, kurie švaistosi pagaliais ir gąsdina senus žmones.matomai auga tokiose šeimose kur niekas jų neaukleja elgtis padoriai.
VISI KOMENTARAI 25

Galerijos

Daugiau straipsnių