Quantcast

Gaisras atėmė viską, tačiau šeima vilties nepraranda

Agnės ir Pauliaus Rabčinskų šeimai likimas siuntė gaisrą, jų nepažįstantiems žmonėms – išbandymą. Kiek daug galima padaryti dėl svetimo gerovės?

Grįžo pas mamą

Su Agne Rabčinskiene susitikome Kaišiadorių rajone, Kalvių kaime, nedideliame tvora apjuostame medinuke, kurį perpus dalijasi jos mama ir tetos. Lauke amsėjo grandinėmis pririšti du šunys. Garde uodegas skleidė kalakutai, o aplink juos ratus suko vištos.

"Aš čia gimiau ir augau. Tiesa, ne šiame, o štai aname name", – į apgriuvusią trobą vos už keliolikos metrų pro langą pirštu bakstelėjo Agnės mama Alena.

Tada prisėdo ant medinės kėdės, nugara atsirėmė į pečių ir prie krūtinės stipriai prispaudė vietoje nenustygstantį anūką Donatą. Vos trejų šviesiaplaukiui berniukui viename kambaryje vietos ne per daugiausia, ypač perpiet, kai iš mokyklos namo grįžta devynmetė sesuo Emilija ir tėtis, po dienos darbų. Tada keliolikos kvadratinių metrų kambarį ir šalia prisišliejusią nedidukę virtuvę tenka dalyti penkiems.

"Čia tik laikini nepatogumai. Be to, kai namie tiek daug klegesio, visai smagu", – žvelgdama į vieną iš trijų savo atžalų Alena leido suprasti, kiek ilgai besitęstų laikinumas, dukros su šeima lauk ji nevys. Tuo metu Agnė vylėsi, kad naudotis mamos gerumu teks neilgai, o su šeima naujuose namuose ji kursis sprogstant medžių pumpurams.

"Žinoma, be žmonių pagalbos, vargu ar pavyks", – ranka brūkštelėjusi plastikinę staltiesę, A.Rabčinskienė žodis po žodžio ėmė dėlioti istoriją, vasario pabaigoje ją atvijusią į savo vaikystės namus.

Kūrė sau gerovę

Prieš dešimtį metų ranką ir širdį pažadėjusi šiek tiek vyresniam Pauliui Rabčinskui, Agnė įsikūrė Salomiškių kaime, vienkiemyje – vos už 20 km nuo Kalvių.

Nedidelį medinį namą su ūkiniu priestatu jaunam vyrui paliko jį auginusi močiutė. Netrukus čia pasaulį savo riksmu pasveikino sutuoktinių pirmagimė Emilija. 2016-ųjų sausį porai gimė ir antroji atžala – Donatas.

"Taip ir gyvenome. Auginome vištas, antis", – nors cerebriniu paralyžiumi serganti jauna moteris turi antrą neįgalumo grupę, darbo ji esą niekada nesibaidė.

Rankas į žemę kišo su malonumu, o ir namuose mėgo suktis. Tai prie puodų, tai atlikti kitus buities darbus.

Geriau jau čia nei bute. Ten juk žemės nebus, o aš nuo mažens pripratęs dirbti, sėdėti vietoje negaliu.

"Vyras irgi kaip įmanydamas stengėsi dėl mūsų gerovės. Vietoje nesėdėdavo", – A.Rabčinskienė džiaugėsi savo auksarankiu.

33-ejų Paulius visiškai įrengė dukros kambarį. Neseniai už 100 eurų mergaitei nupirko rašomąjį stalą ir kėdę. Kituose kambariuose savo vietą rado dovanoti arba pigiau įsigyti baldai: lova, sofa, keli minkštasuoliai, spinta su stumdomosiomis durimis, lentynos. Virtuvėje – baldų komplektas žmonai. Šeimos maitintojas sutvarkė visus namo langus, įstatė duris, o apšiltintas grindis netrukus planavo iškloti dar ir kilimine danga. Mintyse braižė ir vandentiekio planą, nes iki tol vandenį gabeno iš netoliese esančio šaltinio.

"Daug pasidarėme, daug planavome ir nespėjome", – savo atodūsiu moteris mus perkėlė į vasario 26-osios rytą.

Namas sudegė akyse

Kaip įprastai, tądien, vyrą išlydėjusi į darbą, o dukrą į mokyklą, Agnė sukosi namuose. Mažasis statė kaladėlių pilis.

"Staiga pamačiau iš kamino besiveržiančius dūmus. Detektorius kažkodėl nesuveikė", – tą akimirką moteris jau apie nieką negalvojo.

Čiupo sūnų, pirmus po ranka pasitaikiusius jo drabužius. Striukės ar šilto palto sau pačiai Agnė nespėjo prigriebti. Į lauką išbėgo taip, kaip stovėjo – su trumpomis rankovėmis ir guminėmis šlepetėmis. Drebančiais pirštais surinko vyro numerį, o tada tekina, su sūnumi ant rankų pasileido pas artimiausią, daugiau nei už kilometro gyvenančią kaimynę.

"Pasijutau labai blogai. Stigo oro, svaigo galva. Paprašiau, kad man iškviestų greitąją pagalbą", – tolesni įvykiai moteriai išsitrynė iš atminties. Nematė ji nuo ugnies įraudusių namo lentų, nematė ir Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų, medinuką gesinusių dviem autocisternomis.

"Namas karkasinis, medinis, stogas – dengtas šiferiu. Pūtė stiprus vėjas, todėl ugnis plito žaibišku greičiu", – Agnės vyras Paulius Rabčinskas iš prieangio dar spėjo išsitempti kelis brangesnius darbo įrankius. Skverbtis į namo gilumą, kur pasislėpė mylima taksų veislė kalaitė, jis nerizikavo.

"Nebeturime Mėtos", – P.Rabčinskas atsiduso ir džiaugėsi, kad likę du namų sergėtojai Aras ir Spaikis išnešė sveiką kailį.

Tiesa, dukra, kuri tik popiet, pasibaigus pamokoms, sužinojo, kad grįžti nebus kur, iki šiol tiki, kad išsigandęs liepsnų jos mylimas šunelis spruko į netoliese esantį mišką. Tėvai nusprendė neskaudinti vyresnėlės.

"Būdama penkerių, ji matė, kad mašina nutrenkė kitą mūsų augintinį. Paskui dar ilgai krūpčiojo", – kalbėdamas apie vaikus, kurių gyvenimas jau nuo vaikystės neglosto, vyras atsiduso.

Ugnis atėmė viską

Tą pačią naktį mamos namuose iš miegų šokinėjo ir Agnė. Akyse vis stovėjo pro kaminą besiverčiantys dūmai ir per dešimtį metų užgyventi daiktai, kuriuos prarijo ugnies liežuviai.

Paklausta, apie ką dabar svajoja, jauna moteris šyptelėjo. Norėtų ji ir į grožio saloną, kuriame niekada nebuvo, ir į kino teatrą nueiti su vyru, bet jei reikėtų rinktis, suktų į vaikų žaidimų kambarį, kad vaikai galėtų išsilakstyti ir bent šiek tiek užmiršti tai, kas įvyko.

"Žinoma, didžiausia svajonė nauji namai. Gerai ir butas su patogumais, gerai ir nedidelis namukas su savu žemės sklypeliu, – Salomiškių kaime, kur mėtosi nuodėguliai, A.Rabčinskienė tikino savo gyvenimo nebematanti. – Nenoriu ten grįžti ir dėl gaisro, ir dėl sąlygų. Dukrai iki mokyklinio autobusiuko reikėdavo pėdinti nemažą atkarpą."

Po nelaimės laikinai pasikeitus šeimos gyvenamai vietai, mergaitė ėmė lankyti Kaišiadorių rajono Kruonio gimnaziją. Čia greitai pritapo ir susibičiuliavo su bendramoksliais, todėl Asta prasitarė, kad mielai įsikurtų kur nors netoli Kruonio.

"Aš nenoriu niekur kitur keltis", – žmonai prieštaravo P.Rabčinskas. Sentimentai jam esą neleidžia skirtis su vieta, kur augo, o ir darbas nuo čia ranka pasiekiamas. Paulius jau ne vienus metus gamina paminklus. Savaitgaliais ir vasaromis papildomai prisiduria statybose arba atlikdamas sezoninius darbus.

"Be to, žmonės nesuaukos tiek pinigų. Butų kainos nuo 23 tūkst. eurų", – situaciją realiai vertino be namų likęs vyras.

Žemiškos svajonės

Šiuo metu Paulius dairosi į namelį ant ratų. Tinkamiausias jų šeimai kainuoja maždaug 4,5 tūkst. eurų. Tokios sumos sutuoktiniai neturi, o ir vienkartinė išmoka – 1,4 tūkst. eurų, kurią po nelaimės skyrė Rumšiškių seniūnija, nepadengia nė pusės reikiamos sumos.

"Mano neįgalumo išmoka 218 eurų. Vyras namo daug pinigų taip pat neparneša. Sutaupyti sunku", – moteris dūsavo, kad gyvenimas jų niekada nelepino.

Pinigų vos pakanka maistui, apie pramogas šeimai, geresnius drabužius ar patogesnę avalynę šeima net negalvoja.

"Gaisras viską atėmė. Dokumentus, vaikų žaislus, drabužius, daiktus... Žinoma, labai noriu padėkoti visiems, kurie išgirdę apie mūsų nelaimę padėjo kuo tik galėjo", – sutuoktiniai neslėpė, kad daiktai džiugina, tačiau labiau už viską jiems dabar reikalinga finansinė parama.

Anot žmonių, pažįstančių Rabčinskus, šeima patikima, alkoholiu nepiktnaudžiauja, todėl garantuoja, kad visi suaukoti pinigai bus panaudoti tinkamai.

"Jei turėsiu namelį ant ratų, pats jį apšiltinsiu ir deramai įrengsiu. Gyvensim tol, kol galėsime", – mintis, kad vagonėlyje gali strigti daugiau nei keliems metams P.Rabčinsko negąsdino. – Geriau jau čia nei bute. Ten juk žemės nebus, o aš nuo mažens pripratęs dirbti, sėdėti vietoje negaliu."


Padėti nukentėjusiai šeimai galima:

VŠĮ "Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems"

Įmonės kodas: 303573887

A/s LT267300010142143000 ("Swedbank")

A/s LT57 7044 0600 0805 8996 (SEB)

Arba galite prisijungti paprasčiau

https://gerumoranka.eu/paaukoti/.

Pavedimo paskirtyje nurodykite: Kaišiadorių raj. Agnės šeimai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Siai seimai nupirkit arba suteikit busta,bet ne pinigus,nes jie juos isleis,nors jie negerentys.

Anonimas

Anonimas portretas
Maziau alkoholio vartokit , ir nepasakokit tokiu nesamoniu auksine seimynele , dumai is kamino mat .

Aš portretas
Agne,paskelbkit savo asmeninę sąskaitą,tai tada tikrai paremtume ir, manau, kiti taip pat labiau norėtų padėti pinigėliais.nieks nenori vesy pinigų per organizacijas,nes dauguma jau žino,kad jie pasiima namažą dalį suaukotų pinigų.jei padėti tai tiems nukentėjusiems žmonėms,o ne šelpti išnaudotojus
VISI KOMENTARAI 17

Galerijos

Daugiau straipsnių