Quantcast

Emilijos šuo – naujamečių fejerverkų palikimas

Gyvūnų, kaip ir žmonių gyvenimo kelyje apstu netikėtų posūkių, kurie kartais iš esmės pakeičia likimus. Taip atsitiko ir kalytei Gilei, kuri Vilniuje buvo patekusi į beviltišką padėtį, bet ja pasirūpino jautrūs žmonės.

Kaip tapo bename

Vos pasigirdo Vilniaus universiteto magistrantės Emilijos Liočaitės balsas nuo laiptų, vedančių į jos tėvų namo Kaune antrą aukštą, iš viršaus ten pasigirdo nedidelės gražios mišrūnės kalytės Gilės ilgesingas stūgavimas. Ji stūgavo, pakilusi iš savo minkšto guolio prie pianino. "Gilė visada taip sutinka Emiliją, – patikino Emilijos mama Loreta. – O dabar pažiūrėkite ir paklausykite, kaip Gilė sveikinasi su savo gelbėtoja."

Gilė nubėgo laiptų link ir, vinguriuodama iš laimės visų kūnu, tyliai, bet džiugiai skalijo, žvelgdama žemyn nuo laiptų viršaus. Kai Emilija užkopė į antrą aukštą, Gilė buvo paimta ant rankų ir liko ten tupėti iki kol jos nepašaukė drauge iš Vilniaus su mergina atvažiavęs Paulius. Tada Emilija pradėjo pasakoti Gilės atsiradimo šiuose namuose istoriją.

Surado prie automobilių

"Tai buvo iškart po Naujųjų metų fejerverkų ir kitokios pirotechnikos beprotybės nakties. Manau, kad ne tik Vilniaus gatvėse tą šaltą rytą blaškėsi daugybė pirotechnikos garsų išgąsdintų ir iš namų ištrūkusių šunų bei kačių, kurie lėkė, kur akys veda. Ši beprotybė – besaikis ir netramdomas pirotechnikos naudojimas bet kurioje miesto vietoje ir bet kuriuo laiku padaro daug žalos gyvajai gamtai. Matyt, to naujamečio siautulio auka buvo tapusi ir Gilė, baikščiai bėgiojusi apie lengvuosius automobilius vienoje jų stovėjimo prie įstaigos aikštelėje", – pasakojo Emilija, vėl glausdama prie savęs Gilę. Ši, tarsi suprasdama, kad kalbama apie ją, lyžtelėjo šeimininkės ranką.

Anot pašnekovės, kai ji pamatė šaltą sausio antrosios rytą besiblaškančią apie automobilius kalytę, paskambino savo draugui Pauliui, papasakojo bendradarbiams apie pastebėtą nelaimingą keturkojį gyvūną. Visi reagavo jautriai – Emilijos bendradarbiai nešė šuneliui ėsti, o Paulius paragino parsivežti ją namo, nes lauke spaudė 20 laipsnių šaltis.

Mama negalėjo atsisakyti jos priimti, nes pati nuo vaikystės mane mokė – priimk visus, atėjusius į tavo namus. O ir išrinktam vardui Gilė pritarė – juk ji man iš tiesų nukrito kaip ta gilė iš dangaus.

Ieškojo buvusio šeimininko

"Taip ir padariau, nors nuomojamame bute be jo šeimininko leidimo negalima laikyti gyvūnų. Vežiau ją į šiltą butą automobiliu, patupdžiusi keleivio vietoje. Kalytė tupėjo rami ir labai išsigandusi. Parsinešusi Gilę į namus, ją išmaudžiau, nes kalytė buvo labai murzina, suvargusi", – pasakojo Emilija.

Priglaustoji teigiamai įvertino gal pirmąsias jos gyvenime maudynes, bet ypatingo dėkingumo nerodė – virtuvėje įsitaisė po taburete ir iš po jos stebėjo savo gelbėtojus. O šie kitą dieną nutarė ieškoti paklydėlės šeimininkų – klijavo žmonių lankomose vietose skelbimus apie rastą kalytę, paskelbė žinią internete, tačiau šeimininkas taip ir neatsirado.

"Žinote, net apsidžiaugėme, kad neatsirado Gilės – taip pavadinome kalytę – šeimininkas. Juk ji vėl būtų pririšta virvele prie būdos – virvutės liekana maskatavo ant surastos kalytės kaklo", – kalbėjo Emilija, kuri greitai – per savaitę pelnė Gilės pasitikėjimą.

Sulaukė pavasario pakaunėje

Maudydama Gilę, Emilija apčiuopė du didelius auglius – teko vežti į veterinarijos kliniką, kur kalytė atsidūrė ant operacinio stalo. Operacija pavyko, ir Gilė sugrįžo namo. Deja, jai čia, miesto bute su šildomomis grindimis, gyventi buvo per karšta – Emilija su Pauliumi išvežė ją į Kauną. Gilei patiko vėsesnis gyvenimas erdviame Emilijos mamos Loretos name. Kalytė pamėgo savo minkštą guolį šalia pianino. Matyt, neatsitiktinai. Juk šituose namuose dažnai išgirsi muziką, nes čia gyvena ir Loretos sesuo Ilona Klusaitė – žinoma smuikininkė ir padagogė.

Žodžiu, Gilei čia gera. Ir ji nepyksta čia atkraustyta iš Vilniaus – juk dabar gali nevaržoma dienas leisti sode, gražioje aplinkoje, o ne gyventi dieną užrakinta sostinės bute.

"Mama negalėjo atsisakyti jos priimti, nes pati nuo vaikystės mane mokė – priimk visus, atėjusius į tavo namus. O ir išrinktam vardui Gilė pritarė – juk ji man iš tiesų nukrito kaip ta gilė iš dangaus", – kalbėjo Emilija, vaišindama keturkoję mielą rastinukę gardžiai kvepiančiais tetos Ilonos ruoštais maltinukais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Vika

Vika portretas
Paskaitai ir dziaugiesi,kad yra tokiu zmoniu. Is kitos puses pagalvoji,kiek daug beglobiu nelaimingu vaiku ir ju niekas nepaima,kaip tos kalytes, nes zmogu uzauginti daug sunkiau,negu priglausti benami suniuka ar kate. Gyvunams sirdies gerumo uztenka,o stai vaikams...

GERUMAS

GERUMAS portretas
yra GERAI.Svarbiausia GERUMAS zmonems,artimiesiems,TIKRAS, ne suvaidintas.DEJA,TO Lietuvoje STIPRIAI truksta...

Vaida

Vaida portretas
Bravo,bravo,bravo ! Saunuoliai. Sekmes,stiprybes ir Jums,Mamai,draugams.
VISI KOMENTARAI 10

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių