Brangi kiekviena minutė

„13.08 val. Kažkas dar vėluoja. Luktelėkime“, – dirstelėjusi į laikrodį, tada į susirinkusiųjų būrį, atviros iniciatyvų platformos „Šančių kioskas“ kuratorė, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių laboratorijos „Fluxus Labas!“ agentė ir ekskursijų savaitgalio „PasiŠANČinėkim!“ organizatorė Austėja Bliumkytė-Padgurskienė galiausiai akis įbedė į Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos budinčios pamainos vadą Artūrą Bobiną. Šis pakartojo tai, ką prieš akimirką darė Šančių senbuvė – žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo, o tada suraukė kaktą.

„Gavę signalą, ugniagesiai-gelbėtojai viską meta į šoną. Jie turi lygiai minutę susiruošti ir įšokti į mašiną. Jūs vėluojate 8 min.“, – griežto veido pareigūnas šyptelėjo.

Šalia jo stovėję ekskursijos dalyviai gi lengviau atsipūtė – už sugaištas minutes nereikėjo tempti svorių ar su keliolika kilogramų sveriančia specialia apranga lakstyti aplink kliūtis, kaip tai jų akivaizdoje darė keli ugniagesiai-gelbėtojai.

Gavę signalą, ugniagesiai-gelbėtojai viską meta į šoną. Jie turi lygiai minutę susiruošti ir įšokti į mašiną.

„Jie ruošiasi varžyboms. Jei per 2 min. įveiksite tą pačią distanciją, jūs – komandoje“, – susirinkusiuosius drąsino A.Bobinas.

Supažindino su technika

Sporto entuziastų neatsirado, tuo metu norinčiųjų įsėsti į ugniagesių-gelbėtojų automobilį ir paspausti garsinį signalą – nestigo.

„Mašina sveria daugiau nei 12 tonų, ketvirtadalį – 3 tonas sudaro vien tik vanduo, kurį gabename“, – į gaisrinius švirkštus, žarną, žirkles, skirtas metalui kirpti, grandininį pjūklą ir kitas priemones ranka mojo Šančių gaisrinės darbuotojas.

Ekskursijos dalyviai sužinojo, kam naudojami plūduriuojantys vandens siurbliai, hidraulinė gelbėjimo įranga, elektros generatorius, gaisrinės kopėčios, prožektoriai. Kokią ugnį reikia gesinti vandeniu, o kokią specialiomis putomis.

Kol vieni smalsautojai taisėsi automobilyje ir matavosi ugniagesių-gelbėtojų šalmus, kiti nusprendė pasidairyti po pastatą, skaičiuojantį jau aštuntą dešimtį metų. Užsuko į nedidelę patalpą pirmame aukšte, kur įrengtas centrinis ryšių punktas. Akies kampeliu dirstelėjo į lentynas, saugančias kvėpavimo kaukes ir suslėgto oro balionus, vienas kurių kainuoja maždaug 1 tūkst. eurų.

Žemyn – nusileidimo stulpu

„Eime paskui mane“, – pakilti į antrą aukštą kvietė vienas iš ekskursijos vedlių. Čia – prausyklos, tualetas, budinčios pamainos vado kabinetas, keli poilsio kambariai su kukliomis lovomis juose ir jaukus valgomasis.

„Mūsų komandoje yra viena ugniagesė-gelbėtoja. Su jos atsiradimu viskas pasikeitė, – teigiamais pokyčiais džiaugėsi A.Bobinas. Vyrai esą labiau pasitempė, ėmė mažiau keiktis, tuo metu patalpose padvelkė jaukumu. Antai prieš didžiąsias metų šventes valgomajame ant stalo atsirado balta staltiesė, po ja – šienas.

„Mes čia praleidžiame itin daug laiko. Vieni su kitais bendraujame kone tiek pat, kiek su namiškiais. Esame šeima“, – gero žodžio nestokojo

2-osios komandos budinčios pamainos vadas ir pasuko koridoriumi atgal link išėjimo. Tiesa, šį kartą pareigūnas nesinaudojo lauko durimis ir nekirto jų slenksčio – pirmame aukšte jis atsidūrė nusliuogęs ugniagesių nusileidimo stulpu. Beje, šią pramogą galėjo išbandyti visi norintys.

„Galėtume tokį ir namuose turėti“, – įveikęs aukščio baimę emocijas po nusileidimo sunkiai tramdė vienas mažiausių ekskursijos dalyvių.