Nors šiandien turime gerokai daugiau galimybių išsirinkti  namų interjerui labiausiai tinkantį šviestuvą, stiliaus vienovė nebuvo svetima ir tarpukario Kaune.

Neakivaizdžioje ekskursijoje po tarpukario kauniečių namus humanitarinių mokslų daktarė, architektė, interjero istorikė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Lina Preišegalavičienė atskleidė ano meto interjero apšvietimo bruožus, kai kuriuos specifinius momentus.

– Lietuvos tarpukario architektūra tyrinėta gana plačiai, tačiau to laikotarpio visuomeninių pastatų, privačių namų, butų interjerai – mažiau nagrinėjama tema.

– Daugeliui skaitytojų yra žinomos Jolitos Kančienės ir dr. Vaido Petrulio publikacijos apie laikinosios sostinės modernių statybų pasiekimus per neregėtai trumpą laikotarpį. Architektūrologai ir toliau gilinasi, tikslina ir skelbia vis naujus tyrimus apie tarpukario Lietuvos modernizmo architektūros fenomeną.

Siedama su savo profesija, nusprendžiau pasigilinti, kas vyko tarpukario pastatų viduje. Tai padaryti nebuvo lengva. Architektūriniai pastatų dokumentai Lietuvos archyvuose sukaupti koncentruotai, o Lietuvos interjero tyrimus apsunkina tai, jog randama medžiaga yra labai fragmentiška, dažnai nesignatūruota, plačiai išbarstyta skirtinguose Lietuvos ir užsienio archyvuose. Nežiūrint to, Lietuvos interjero dizaino istorija pradėta tirti nuodugniai. Džiugu, kad į šį darbą įsijungia ir studentai, ir menotyrininkai, ir istorikai, ir architektai.

– Koks išplanavimas buvo būdingas butams? Ar šiuolaikiniuose būstuose įpasti patogumai buvo lengvai prieinami ir tarpukariu?

– Naujai statomuose tarpukario daugiabučiuose pirmiausia stengtasi visapusiškai atitikti kosmopolitines Europos modernėjimo tendencijas: įrengti elektros instaliaciją, signalizacijos sistemas, telefoną, centrinį šildymą, ventiliaciją, vandentiekį, kanalizaciją, vonias ir sanmazgus instaliuoti pačiais naujausiais santechnikos prietaisais. Aukštesniuose pastatuose laiptinėje buvo įrengiamas liftas. Butuose įprastai projektuoti du įėjimai: „paradinis“ ir „juodasis“, kuris atvesdavo tiesiai į virtuvę ir greta jos suprojektuotą nediduką „tarnaitės“ kambarį. Šioje patalpoje dažniausiai tilpdavo tik viengulė tachta, naktinė spintelė ir kabykla rūbams. Prie virtuvės standartiškai buvo įkomponuojama natūraliai ventiliuojama „šalta spinta“ maisto produktams laikyti.

– Apšvietimas yra vienas pagrindinių jaukių namų interjero elementų. Koks jis buvo tarpukariu įrengiamuose privačiuose namuose, butuose?

– Apšvietimas yra dviejų tipų: natūralus ir dirbtinis. Naujai projektuojamuose tarpukario interjeruose tiek pirmas, tiek antras apšvietimo tipai buvo labai svarbūs. Dėmesį reikėtų atkreipti į naujai statomus tarpukario Lietuvos modernizmo pastatus, kuriems būdingi platūs kampiniai langai, didelių matmenų pusapvaliai stiklai, per kuriuos į patalpą sklinda natūrali šviesa, suteikdama interjero erdvei išskirtinumo: net ir tuščia, bedaiktė interjero erdvė (kai kuriuose) tarpukario pastatuose yra unikali ir nepakartojama. Išsaugoti tarpukario patalpų natūralų apšvietimą ir jį pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms – sudėtinga užduotis mūsų kartos architektams.

Aptariant antrąjį apšvietimo tipą – dirbtinę šviesą – patalpose, paveldėtose iš gubernijos laikotarpio, būdavo likę ir ankstesnių laikotarpių šviestuvų. Tarpukariu fotografijose įamžintos valstybinės įstaigos ir gyvenamosios patalpos dažnai liudija apie skurdžią situaciją mažesniuose miesteliuose, ypatingai kaimuose, kur didelė dalis gyvenamųjų patalpų vis dar buvo apšviečiamos žibalinėmis lempomis.

Kalbant apie elektros šviestuvus ir stilistines jų savybes, reikia juos suprasti ne kaip laikotarpiu dominuojančius dalykus, o kaip naujai kuriamą modernybę, kurioje apšvietimo instaliacija vaidino ypač svarbų vaidmenį. Dėl šių istorinių faktų kalbėti apie Lietuvoje vyravusį apšvietimo stilių yra sunku.

– Tarpukario laikotarpiu Europoje vyravęs "art deco" stilius žavėjo ir lietuvius. Kokios šio stiliaus variacijos būdingos Lietuvai?

– Apšvietimo prietaisai-šviestuvai tarpukariu buvo labai vertinami, įsigyjami siekiant juos naudoti ilgai. Ne veltui iš senų patalpų veikiantys prietaisai, buvo perkeliami į naujai suprojektuotas erdves. Dėl to, tyrimo metu teko rasti nemažai istorizmo ir "art nouveau" formų gaminių. Tiesa, kad laikotarpio siekiamybė buvo europietiškas "art deco" stilius, kuris laikytas modernaus ir elegantiško gyvenimo būdo simboliu. Vis dėlto sunki daugumos gyventojų finansinė situacija Lietuvoje iškreipė pradinį, europietiškąjį "art deco" supratimą ir iš prabangos sinonimo šis stilius virto masiniu, kičiniu produktu, imituojančiu europietišką modernybę, miestietiškumą ir prabangą. "Art deco" iš pradžių turėjęs tęstinį, idėjinį ryšį su liaudies ornamentika ar kultūra bei Rytų menais, skyrėsi nuo "art nouveau" formaliai ir konstruktyviai, nes "art deco" – tai aiškios, asketiškos formos, negausus dekoravimas, naudotas tik struktūros ar idėjos paryškinimui. Konstruktyvizmas, funkcionalumas, nuosaikumas, pabrėžtas medžiagiškumas, būdingi "art deco" šviestuvams kaip ir architektūrai, baldams, taikomojo meno dirbiniams. Dėl šių savybių "art deco" galima būtų gretinti su modernizmu. Tačiau vadinti modernizmu būtų netikslu, būtent dėl ideologinių dalykų, nes modernizmas siekė suvienodinti klases, socialinius sluoksnius ir tautas, tuo tarpu bet koks unikalumo ir išskirtinumo siekimas su visuotinos unifikacijos idėja nesiderino.

– Kokius šviestuvus rinkosi to meto žmonės: masinės pramoninės gamybos ar orginalius, autorinius gaminius?

– Didžiojoje dalyje viduriniojo sluoksnio miestiečių namų vyravo masinės pramoninės gamybos šviestuvai. Nemaža jų dalis išlikę iki mūsų dienų. Profesionalių kūrėjų sukurtus vienetinius gaminius rinkosi ne aukštesnės visuomenės klasės atstovai, o viduriniosios klasės inteligentai ir valstybinės reprezentacinės įstaigos. Jiems buvo svarbi lietuvybės reprezentavimo idėja. Pramonininkų ir aukščiausio rango valstybės tarnautojų elitas išgalėjo rinktis išskirtinio dizaino, vienetinius profesionalių lietuvių autorių sukurtus gaminius, tačiau iki šiol išlikusios prekių pirkimo sąskaitos patvirtina, jog aukščiausias tarpukario Lietuvos gyventojų sluoksnis dažniausiai įsigydavo importuotus gaminius iš Čekoslovakijos, Vokietijos ar gilias stiklo gamybos tradicijas turinčių Italijos fabrikų.

– Kuo išsiskyrė profesionalių lietuvių kūrėjų kurti šviestuvai?

– Šviestuvų projektavimas ir gamyba Lietuvoje buvo pasirenkami dėl kelių svarbių priežasčių, kuri iš jų lemiama – šiuolaikiniam žmogui įvertinti sunku. Pirma – tai galėtų būti tautinio stiliaus poreikis, antra – importuojamų gaminių aukšta kaina, trečia – importuojamų gaminių terminai, kurie tarpukariu užtrukdavo, panašiai kaip ir šiais laikais, 2-3 mėnesius.