Jis – teatro, televizijos ir kino aktorius, režisierius, krepšinio klubo "Žalgiris" balsas. Nedaug laisvo laiko turintis Andrius Žiurauskas prisipažįsta, jog kitaip gyventi jau nebemoka. Nuoširdus pokalbis su žinomu aktoriumi – apie gimtąjį Kauną, lėlių teatrą, kultūros reikalus ir "Žalgirį".

– Kaip galėtumėte apibūdinti savo santykį su Kaunu?

– Aš čia užaugau, čia užaugo mano vaikai, čia mano šeima, tėvai, draugai. Kaunas man yra viskas. Man Kaunu viskas prasideda ir viskas baigiasi. Tai svarbiausia, ką mes turime Lietuvoje. Pasakysiu savanaudiškai – tai yra mano miestas, mano žmonės, ir dėl to šis miestas man yra labai brangus.

– Ar Kaune matote pokyčių?

– Miestas privalo atsinaujinti, jis privalo būti gyvas. Nepriklausomai nuo to, ar žmonės daro kažką ar ne, miestas gyvena savo gyvenimą. Matome, kad gatvės staiga tapo lygesnės, panašūs procesai vyksta teatre ir visame kultūriniame gyvenime. Žavu: viskas juda į priekį, ir aš labai džiaugiuosi mūsų miestu.

– Kaunas 2022 m. pretenduoja tapti Europos kultūros sostine. Ar Kaune tikrai daug kultūros?

– Kaunas yra teatro lopšys. Tarpukariu veikė didieji valstybės teatrai, išugdę daugybę garsių aktorių visoje Lietuvoje. Turime vieną gražiausių – art deco – architektūrą pasaulyje, visas mūsų Naujamiestis nuostabus. Turime šokio, Pažaislio muzikos festivalius, turime operetes, džiazo festivalį. Galime didžiuotis pačia didžiausia Baltijos šalyse "Žalgirio" arena, į kurią atvyksta pasaulinio garso žvaigždės, kurias anksčiau galėjome matyti tik televizijos ekranuose.

– Jau beveik dešimtmetį esate Kauno valstybinio lėlių teatro aktorius ir režisierius. Ar neatsibodo žaisti su lėlėmis?

– Lėlių teatrą nepelnytai pamiršo suaugusieji. Kažkodėl visiems atrodo, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams. Tai nusistovėjęs stereotipas, tačiau Lenkijoje ar Čekijoje yra puikiausių lėlių spektaklių suaugusiesiems, taip pat gyvuoja plastikos, objektų teatrai. Lietuvoje taip pat buvo bandyta kurti spektaklius suaugusiesiems. Tačiau net ir tada, kai mes pastatėme spektaklį su prierašu "tik suaugusiems", vis tiek žmonės už rankos atsivesdavo vaiką. Bet niekas nestovi vietoje – viskas eina į priekį. Klaipėdos lėlių teatras tai jau įrodė. Tikėkimės, kad į Kauną taip pat atkeliaus ši mada.

– Kuriame amplua jaučiatės geriausiai?

– Aš labai dėkoju Dievuliui už galimybę kiekvieną dieną daryti kažką kita. Tokią įvairovę leidžia ir kinas, ir teatras, ir vaidyba ar režisūra – visur aš jaučiuosi labai gerai. Man svarbiausia, kad nestoviu vietoje ir kiekvieną dieną galiu daryti kažką nauja ir kita. Atsibundi ryte ir suvoki, kiek daug fainų dalykų dariau vakar ir kiek dar liko nepadarytų šiandien, ir važiuoji į kitus miestus, valstybes, bendrauji su naujais žmonėmis. Pats procesas ir yra įkvėpimo šaltinis.

– Esate "Žalgirio" balsas. Ar jaučiatės komandos dalimi?

– Vaikystėje žiūrėdavau rungtynes, sirgdavau už komandą ir nervindavausi dėl jos. Dabar esu labai arti komandos, arti aikštelės ribos ir jaučiuosi viso reginio dalimi. Kai atsistoji viduryje arenos prieš tūkstančius, įkvepi oro ir sušunki "sveiki susirinkę į Žalgirio areną", – to su niekuo nepalyginsi. Tai mane labai įkvepia.