Svarbiausia, kad jaučiasi gerai

Afganistanietis S.Najibas sveikinasi lietuviškai ir žodžius taria taisyklingai. Jis ne iš tų tėvynainių, kurie į mūsų šalį veržiasi šiandien.

"Aš Lietuvoje gyvenu labai seniai, jau dvylika metų, todėl suprantu lietuviškai", – paaiškina 46-erių vyras ir iš siūlomų gėrimų pasirenka kavą.

S.Najibas, kuriam prieš ketverius metus Kauno klinikose buvo persodintos kepenys, tvirtina, kad kava jam tikrai nekenkia. Afganistane, sako, populiaru arbata su karštu pienu, tačiau dar jaunas būdamas palikęs tėvynę vyras jos nacionaliniais patiekalais nebesižavi.

"Man labai patinka kugelis", – afganistanietis sako, kad cepelinų gaminti neišmoko, o bulvių plokštainį dažnai, bent kartą per savaitę, išsikepa.

Gydytojai, pas kuriuos periodiškai privalo apsilankyti, meniu griežtai neriboja.

"Svarbiausia, kad pacientas jaučiasi puikiai", – patvirtina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gastroenterologijos klinikos vadovas profesorius Limas Kupčinskas.

Emigruoti patarė tėvai

Gimtąjį Kabulą S.Najibas paliko 1993-iaisiais. Bėgo nuo talibų ir modžahedų.

"Jie trokšta valdžios, pinigų, narkotikų ir to siekia ginklais. Kai jie atėjo, tėvas ir mama man pasakė: daugiau tau vietos Afganistane nėra – važiuok", – lietuviškai gimdytojų verdiktą cituoja Satari ir pasakoja, kaip buvusi demokratinė jo šalis virto pragaru.

Iš tėvo, karininko su aukštuoju išsilavinimu, perėmęs demokratines pažiūras, tuomet 23-ejų vaikinas atvyko į Maskvą. Prieš tai jis buvo baigęs Simferopolio karo akademiją. Rusijos sostinėje Satari ilgai neužsibuvo, nes ten gavo darbo tik turguje. Nusprendė emigruoti į Vakarus. 2004 m. atsidūrė Vilniuje, netrukus persikėlė į Kauną.

Afganistane pačių artimiausių nebėra: tėvai mirę, sesuo gyvena Vokietijoje. Liko pusbroliai ir pusseserės, jiems ten, žino Satari,  labai sunku.

Jam tiko Lietuvoje pasiūlytas emigranto statusas. Arabiškai, persiškai, indiškai, rusiškai, angliškai kalbantis vyras suskato mokytis lietuvių kalbos.

"Iš pradžių gavau vizą vieniems metams. Tai buvo gerai, nes, kai sutvarkė dokumentus, leido dirbti", – apie gyvenimo pradžią Lietuvoje pasakoja Satari, Vilniuje dirbęs restoranuose ir vertėju.

Vyras persikėlė į Kauną todėl, kad čia gyveno daugiau jo tėvynainių nei Vilniuje, ir taip pat dirbo Lietuvoje jau įprastą darbą.

Meldžiasi už donorą

"Viskas buvo gerai. 2012 m. truputį susirgau", – pasakojimą apie save tęsia Satari.