Quantcast

XI Kauno bienalė: vienos atminties negali būti

Tapytoja

Atidarydama XI Kauno bienalę kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pažymėjo išskirtinį renginio bruožą – inovatyvų mąstymą ir naujų formų ieškojimą. Neįprastais sprendimais, nepiršdama vienos tiesos šiųmetė bienalė nagrinėja santykio su atmintimi, atminties materialumo temas.

Kolektyvinis "neužmiršim"

Pagrindinės Kauno bienalės parodos "Ateini ar išeini?", eksponuojamos M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje, kuratorė Laima Kreivytė klausia: "Paminklai garsiai šaukia svarbias datas ir pavardes. Nepastatyti, perstatyti, keičiami ir keliaujantys – kam, kur, kokie, už ką? O ypač kodėl? Kodėl paminklas?"

Paminklas – tai sustabdymas neišvengiamos laiko kaitos, su kuria ateina užmarštis ir kolektyvinis pasiteisinimas, kad neužmiršim, sykiu žvelgsim į ateitį (pro praeities monolitą).

Kodėl įmantrus pokalbis gali būti tik apie vakarykštę dieną, o šiandieną apibūdiname abstrakčiu "ai, kaip visada"?

Kokių paminklų reikia?

Paroda (į)teigia, kad "paminklai yra šiuolaikinė komunikacijos priemonė, skatinanti kitaip pažvelgti į istoriją ir dabartį". Dauguma parodos eksponatų sukurti po 1990-ųjų ir jų vizualinis spektras yra labai įvairus, tačiau erzina tai, kad daugumos visuomenėje požiūris į paminklus, jų vertinimas išliko nepakitę iki šių dienų.

"Lietuva, išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos nelaisvės, skubiai nuvertė socializmo–komunizmo ideologiją ir sovietų okupaciją šlovinančius paminklus. Skubiai buvo imtasi ne tik juos atstatyti, bet ir pristatyti naujų, tačiau visai tokių pat tiek savo forma, tiek turiniu. Tarsi ištaisius praeities klaidas", – sako 11-osios Kauno bienalės kuratorė Paulina Pukytė.

Klaidos ištaisytomis laikomos tada, kai viskas atsiduria savo vietose. Vietos gal ir savo, tačiau dabar, kai, anot P.Pukytės, gresia persisotinimas paminklų (sietinas su artėjančiu Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu ir teikiamais siūlymais kuo skubiau pastatyti ar pasodinti kuo daugiau bronzinių didvyrių), kyla klausimas: kokių ir kodėl mums reikia paminklų.

Monumentai ir ryšiai

Reaguodama į savo pačios klausimą P.Pukytė siūlo atsakymo pradėti ieškoti nuo galerijoje eksponuojamo žymios prancūzų menininkės Sophie Calle projekto "Atsitraukimas" (kurto 1996-aisiais), oranžine pertvara atskirto nuo kitų parodos objektų.

S.Calle dėmesį sutelkia į sunaikintus buvusios Rytų Vokietijos simbolius Berlyne. Dokumentinių fotografijų pasakojimas apie jų nebuvimą, pratęsiamas asmenine, prie buvusių paminklų vietų atsitiktinai sutiktų berlyniečių atmintimi, kuri ir užpildo tuščias paminklines vietas.

Projektą P.Pukytė apibūdina kaip įžangą į pasvarstymus apie paminklus, kurių nebėra, kurie yra ir kurie galėtų būti, vadina dialogu, skatinančiu mąstyti, kokių paminklų mums reikia, kad jie veiktų jaunąją kartą ir ar jie padeda prisiminti, o gal – atvirkščiai – padeda pamiršti.

Udi Edelmano kuruota parodos dalis "Iš ko padaryti paminklai" surengta bendradarbiaujant su Skaitmeninio meno centru Holone, kvestionuoja praeities monumentalumo transformaciją į galimybę kurti ryšį, atveriantį "dialogą apie istoriją, atmintį mitus".

"Šiandien mąstydami apie paminklų materialumą pirmiausia turėtume atsigręžti į save kaip į socialinę, politinę medžiagą, į savo tapimą piliečiais priešais juos ir per juos, kintant jų, kaip pakylėtų, amžinų, tvarių objektų suvokimui", – apibendrina U.Edelmanas.

Ne-idėjos ir realybė

L.Kreivytės kuruotoje parodos dalyje "Ateini ar išeini?" eksponuojami "paminklo funkciją, formą, santykį su ideologija, erdve ir žmogaus kūnu kritiškai vertinantys projektai, performansai, akcijos, filmai, objektai".

Dalis jų įvardijami kaip ne-idėjos (Kostas Bogdanas "Nepasiūlymas", 2010–2017) ar koncepcijos nekeisti nieko (Juozas Laivys "Pasiūlymas nieko nekeisti, gyvavęs 20 metų. Lukiškių aikštė", 1995). Dalis – performatyvūs veiksmai sukuriant erdvę svarstymams apie paminklo kaip atminties, vertybės ar atgyvenos klausimą (Eglė Rakauskaitė "Tinklas", 1995; grupė "Iš reikalo" (Jurga Jasinskaitė, Marta Vosyliūtė) "Piketas", 2007; Dainius Liškevičius "Pieta", 2013, "Vėjarodė", 1996; Gintaras Zinkevičius "Dislokacija", 1982 - 2002). Kita dalis – tai dokumentika (Valdas Navasaitis ir Marius Ivaškevičius "Dviese ant tilto", 2014; Indrė Šerpytytė "Vasaros minia", 2016; Deimantas Narkevičius "Kartą XX amžiuje", 2004), žinoma, ir meniniai projektai (Ernestas Parulskis ir Liudas Parulskis "Kačiukai gali laimėti", 2014).

Kai kurios menininkų koncepcijos primena provokacijas ar eksperimentus, tačiau ši paroda skatina atsiminti tai, ką buvome pamiršę.

Smalsumą labiausiai žadina ir būti kolektyvinio apsisprendimo dalimi skatina Dano Aleksos projektai "LT100", kurie galėtų būti paversti realybe. Pavyzdžiui, vietoje profsąjungų rūmų ant sostinės Tauro kalno menininkas siūlo pastatyti modernius radarus, skirtus stebėti asteroidus, pavadintus Lietuvos nepriklausomybės atgavimo iniciatorių vardais (Jonas Basanavičius, Antanas Smetona ir kt.) arba Lukiškių aikštėje (vietoje, kurioje ilgą laiką neįmanoma nieko pastatyti) iškasti milžinišką kraterį. Ar tai nenuostabu?

"Ateini ar išeini?" parodos dalyje išsiskiria ir Vytenio Jako koncepcija, kurią sudaro kelios dalys (vaizdo kūrinys, piešiniai ir vaizdo projekcija), atgaivina prie Kauno miesto savivaldybės stovintį Vytauto Didžiojo paminklą, iliustruodama baikščiai žvelgiančių užkariautų tautų veidus (kurie aiškiai apibūdinami vaizdo pojekcijoje: "Lenko tipas. Poza: prislėgta, nusiminusi, apvilta (…). Ruso tipas. Rusas turi žiūrėti į šoną, atsigrežęs į lenką, kardą išimti iš po kojų ir dėti į dešinę žemyn nuleistą ranką (…)) skatina mąstyti apie garbę (pasiektą per prievartą)."

O ekspozicijos kontekstus papildo Gedimino Urbono "Ateini ar išeini" ir Audriaus Ambraso neįgyvendinto projekto "Žaliojo tilto skulptūrų redukcija, 2014" idėjos, kurios prikelia sovietų laikotarpio likučius kaip praeities reliktą, į kurį ir žvelgti reikėtų kaip į istorinį faktą, tačiau ne į ženklą, grasantį išsipildyti šiandien.

Kai kurios menininkų koncepcijos primena provokacijas ar eksperimentus, tačiau ši paroda skatina atsiminti tai, ką buvome pamiršę. Galbūt tai – galimybė kartu su menininkais kurti ateitį?


Kas? XI Kauno bienalės parodos "Ateini ar išeini", "Iš ko padaryti paminklai" ir Sophie Calle paroda.

Kur? Paveikslų galerijoje.

Kada? veikia iki lapkričio 30 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaunietis

Kaunietis portretas
Suvažiavo svaičiotojai į Kauną su vietinių palaiminimu tyčiojasi iš Lietuvos laisvės paminklo, siūlo iškasti kraterį Lukiškių aikštėje ir tai vadina nuostabiais sumanumais - Zvonkus su Stano tik nekalti idiotai palyginus su šitais, miestiečiai tyli ir leidžia testis šiai beprotybei, gal laikas sustabdyti šiuos išsidirbinėjimus

:)

:) portretas
narkata,,,

Kostas

Kostas portretas
kodėl kažkoks japonas tyčiojasi iš mūsų Laisvės. Man ir kitiems mano pažįstamiems tai yra šlykštu
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių