Quantcast

Valstybinės šventės: ir valdžiai, ir žmonėms

  • Teksto dydis:

Artėjant Lietuvos Respublikos šimtmečiui, Istorinė prezidentūra kviečia pažvelgti į tarpukario šventes ir iš jų vieniems pasimokyti dalyvavimo kultūros, o kitiems – kaip suvienyti žmones bendrai idėjai.

Tikslas – suvienyti

Dar lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu inteligentija suvokė, kad valstybę sudaro ne tik teritorija ir valdžios institucijos, bet ir bendri piliečių kultūriniai, socialiniai bei politiniai įsipareigojimai. Modernia tautine valstybe tapusi Lietuvos Respublika buvo neįsivaizduojama be piliečių pagarbos istorijai ir kultūrai. Pagarbai ugdyti pasitelktos valstybinės šventės ir patriotinės akcijos. Suteikdami prioritetus tam tikriems tautai reikšmingiems įvykiams ir sukaktims, valstybės elito atstovai tarsi pasjansą dėliojo minėtinas dienas valstybinių švenčių kalendoriuje.

Politinio pasjanso žaidėjams į talką atėjo ir filosofai: jie akcentavo, kad patriotizmas glaudžiai susijęs su emocijomis, kurias kaip jausminį tėvynės ir tautos pajautimą paaštrinti gali padėti patriotinis tautinis auklėjimas ir tautinės šventės. Abiem šiais dalykais rūpintis pirmiausia turinti valstybė.

1918 m. nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje dar vienu svarbiu tikslu tapo telkti per karą išsibarsčiusią ir nualintą tautą vieningai valstybei kurti. Tam reikėjo naudoti įvairias priemones, kurios valstybės sąvoką turėjo paversti matomu ir juntamu reginiu. Valstybinių švenčių renginiais ir kitomis tautinėmis akcijomis piliečiai buvo skatinami jaustis tikraisiais Lietuvos istorijos dalyviais. Šventės įspūdingai minėtos ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir provincijoje.

Scenarijų rašė visi

Iškilmių mastą liudija nuotraukose užfiksuotos dalyvių minios, nešinos vėliavomis, tribūnose ugningas kalbas sakantys prezidentai, Vyriausybės ar Seimo nariai, marširuojantys kariniai paradai. Į švenčių organizavimą buvo įtraukti tūkstančiai pedagogų ir visuomeninių organizacijų narių. Visuomenė turėjo teisę ir pati siūlyti švenčių programos idėjas, ir tai darė labai aktyviai – įsitraukdavo tautinės mažumos, moksleiviai, studentai, kariuomenės atstovai, inteligentai, Bažnyčia ir kt. Piliečių širdyse kurdama patriotizmo tvirtoves tarpukario Lietuva stiprino save iš vidaus.

Valstybės ir tautos šventės pasitarnavo tautinės propagandos sklaidai. Per šventes atidengti paminklai, atidarytos įstaigos, pasakytos kalbos padėjo valdantiesiems kurti pageidaujamas kultūrinės ir istorinės atminties interpretacijas. Šventės lyg pasjanso kortos buvo dėliojamos atsižvelgiant į vidaus ir tarptautinę padėtį, politines ir ideologines valdančiojo elito pažiūras, didžiausius valstybės laimėjimus ir siekius.  Prezidentūroje atidaroma paroda "Prioritetų pasjansas: Valstybės ir Tautos šventės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.)" siekiama atskleisti tarpukariu šventėmis dėliotų valstybės ir valdančiųjų asmenų prioritetus bei paaiškinti šios dėlionės motyvus ir įgyvendinimo būdus.

Ir kuklu, ir pompastiška

Pirmojoje salėje pristatomas tarpukario valstybės švenčių ir poilsio dienų kalendorius bei jo kaita. Pagrindinė valstybinė šventė per metus buvo viena, tačiau jos data keitėsi (vasario 16 d., gegužės 15 d., rugsėjo 8 d.). Šioje salėje bus galima sužinoti kalendoriuje įrašytų švenčių ritualus ir kaip jie kito.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių