Meno link

Parodoje "Vaclovas Straukas – mokytojas su fotoaparatu" muziejaus lankytojams bus pristatomos unikalios, jau istorijos liudytojais tapusios fotomenininko Vaclovo Strauko ciklo "Paskutinis skambutis" (1975–1987) fotografijos iš muziejaus rinkinių, iliustruojančios XX a. 8–9 dešimtmečių mokyklos kasdienį gyvenimą, šventes ir tradicijas.

Fotografijomis siekiama nukelti žiūrovą į tą laiką ir kartu susipažindinti su mažiau žinomais ir rečiau eksponuojamais vieno žymiausių fotomenininkų, kurį laiką dirbusio mokytoju, meninės fotografijos darbais.

Papasakoti mokytojo akimis užfiksuotą mokinių mokykloje nueitą kelią: pradžią (Rugsėjo pirmoji, pirma klasė), kasdienybę (pertraukos, laisvalaikis), brandą (egzaminai) ir atsisveikinimą (paskutinis skambutis, išleistuvės).

V.Straukas gimė 1923 m. lapkričio 8 d. Požerės kaime (Šilalės r.). Mokykloje domėjosi piešimu, žavėjosi mokytojo profesija. Mokydamasis paskutinėse gimnazijos klasėse, įkūrė mokyklėlę, kurioje mokė mažesnius už save skaityti ir rašyti.

Nusprendęs tapti mokytoju, 1946–1950 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Baigęs studijas, būsimasis fotomenininkas lankė Valstybinio dramos teatro studiją ir kurį laiką vaidino Klaipėdos dramos teatre. Vėliau penkiolika metų mokytojavo įvairiose Žemaitijos mokyklose.

Fotografuoti jis pradėjo 1952-aisiais, gavęs iš žmonos Emilijos dovanų rusišką fotoaparatą "Zorkij". Tais pačiais metais V.Straukas persikėlė į Klaipėdą kur mokytojavo, rašė, dalyvavo teatro veiklose ir fotografavo pajūrio kraštą ir jo žmones. Iš pradžių eksperimentavo fotografuodamas žmoną, po to išėjo į gamtą.

Ilgainiui fotografija tapo hobiu. Rimčiau ja susidomėjo tik apie 1968 m., kai pradėjo dirbti Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato ateljė fotografu. Nuo tada ir prasidėjo fotomenininko kūrybos kelias. Ėmė domėtis fotografavimo teorija, lankėsi Lietuvos fotomenininkų sąjungos (narys nuo 1971 m.) organizuojamuose seminaruose, dalyvavo parodose.

Juostelės kadrų negailėjo, nes "visuomet norėjo nufotografuoti geriau už kitus, kad patiktų pačiam ir kitiems". Taip gimė pirmieji fotografijų ciklai "Pamario motyvai" (1972) ir "Kopos" (1975).

Jaunystės pradžios akimirka

Kiekviena profesija įsirėžia žmogaus pasąmonėje, o nuoširdūs tiesioginiai V.Strauko kontaktai su mokiniais dirbant lietuvių kalbos mokytoju, vėliau fotografu ar mėgėjiško teatro režisieriumi, subrandino idėją – nufotografuoti akimirką, kai prasideda jaunystė.

Taip gimė ciklai "Jaunoji Klaipėda" (1977–1979) ir "Paskutinis skambutis" (1975–1987). Vėliau fotomenininkas grįžo į gamtą ir sukūrė ciklą "Neringa" (2004), po to sekė ciklas "Fotografijos" (2007). Kurti V.Straukas nepaliauja ir dabar, jau sulaukęs garbaus amžiaus. Tik dabar, pasitelkęs šiuolaikines technologijas, savo jau klasika virtusiems kūriniams suteikia spalvų (albumas "Neringos peizažas", 2012).

Vis dėlto didžiausią pripažinimą menininkui atnešė fotografijų serija "Paskutinis skambutis" (1975–1987). V.Straukas daugiau nei dešimt metų fotografavo mokyklines šventes, tarsi tapdamas savotišku mokyklos kasdienybės metraštininku.